Tiesiog matematinis skaičiavimas, kiek laiko turėtų dirbti žmonės, kad nesugriūtų visa sistema.
Tiek Lietuvos valdantieji, tiek opozicijos politikai vienas per kitą ėmė aiškinti, kad tokia reforma šiuo metu negalima, kad yra ir kitų receptų, kaip garantuoti daugiau ar mažiau orų gyvenimą senstančiai visuomenės daliai.
Lietuvoje šiuo metu ir taip vykdoma pensinio amžiaus ilginimo procedūra – numatyta, kad iki 2026 metų išeiti į pensiją galės 65 metų sulaukę gyventojai (šįmet – 64 metų ir 6 mėnesių).
Net 72 metus siekianti kartelė nėra užkelta nė vienoje Europos valstybėje. Ilgiausiai dabar turi dirbti danai, graikai, islandai ir italai (iki 67 metų), trumpiausiai – slovėnai, turkai ir ukrainiečiai (iki 60 metų).
Vis dėlto tendencijos yra tokios, kad visuomenė daug kur sparčiai sensta, o dirbančių žmonių ir pensininkų santykis didėja pastarųjų naudai.
Prieš porą dešimtmečių ES vienam pensininkui tekdavo 4 dirbantys asmenys, dabar – 2,9. Lietuvoje – maždaug 3,1, o iki 2050 metų šis rodiklis gali susitraukti iki 1,8. Padėtis taptų sudėtinga. O kokios galimos išeitys?
Jų yra ne viena. Pavyzdžiui, plačiau atverti darbo rinkos duris atvykėliams iš trečiųjų valstybių – Ukrainos, Baltarusijos ar kitų, žinoma, taikant apribojimus ir tinkamai atsijojant darbo imigrantus.
Šiuo metu galima pasikviesti tik tokių specialybių, kurių trūksta Lietuvoje, atstovus, o jiems mokamas atlyginimas negali būti mažesnis, nei vidutiniškai uždirba tokios pat profesijos darbuotojas mūsų šalyje.
Nepaisant to, daugelio profesijų žmonių vis dar trūksta. Mat dėl gana sudėtingo biurokratinio mechanizmo toli gražu ne visi verslai, kurie norėtų, užsiima darbuotojų paieška užsienyje, nes tai ir užtrunka, ir nemažai kainuoja.
Užtikrinti orą senatvę tiems, kurie išeis į pensiją po dešimtmečio ar poros, nėra lengva net ir turint pensijų fondus, į kuriuos patenka dalis įmokų „Sodrai“.
Pirmiausia, juose sukauptos sumos kol kas nėra reikšmingos. Antra vertus, sukaupus daugiau nei 10 tūkst. eurų yra privaloma įsigyti „Sodros“ mokamą anuitetą.
Tokių žmonių pernai buvo beveik 2 tūkstančiai. Kas mėnesį jiems mokama suma vidutiniškai siekė 65,2 euro (didžiausia buvo 346 eurai, mažiausia – vos 8,49. Palyginti su 575 eurų vidutine pensija, tai labai mažai. Aišku, ilgiau kaupiant ši dalis gali būti ir didesnė, bet vargu ar prilygs „Sodros“ mokamai pensijai.
Juolab kad praėję metai pensijų fondams buvo itin nesėkmingi: antrosios pakopos vidutinė grąža siekė minus 13,81 proc. (valdomas turtas per metus sumažėjo 4,7 proc.), trečiosios – minus 12,98 proc. (turtas liko toks pat).
Politikai kol kas kratosi idėjų leisti pasinaudoti fonduose sukauptomis lėšomis nesulaukus pensinio amžiaus, nors kai kurios valstybės tai padarė.
Vis dėlto, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto profesorius R.Lazutka įsitikinęs, kad per 19 metų pensijų kaupimo sistema įrodė nesanti efektyvi, todėl valstybės sumokėta dalis galėtų atitekti jai arba „Sodrai“, o gyventojo – jam pačiam.
Ekonomisto skaičiavimais, per šį laikotarpį vidutinė pensijų fondų metinė grąža siekė 4,7 proc. ir buvo didesnė nei vidutinė infliacija (4,1 proc.), o „Sodros“ pensija kasmet vidutiniškai paaugo 6,5 procento.
Fondų valdytojai, aišku, nesutinka, kad žmonėms būtų leista atsiimti sukauptas lėšas. Mat tokiu atveju ilgalaikis investavimas netektų prasmės.
Bet jeigu rezultatai ir toliau bus prasti, spaudimas politikams tik augs.
Norint išvengti krizės darbo rinkoje, vienas sudėtingiausių, tačiau švelniausių būdų yra išlaikyti joje pensinio amžiaus jau sulaukusius, tačiau darbingus gyventojus. Tam reikalingi kompleksiniai sprendimai – tinkamai sudarytos galimybės tobulinti profesinius įgūdžius visą gyvenimą, imtis verslo, keisti profesiją, persikvalifikuoti ar panašiai.
Profesinių sąjungų vadovai neretai rypauja, kad verslo įmonės kratosi vyresnių darbuotojų ir pirmiausia į laisvas vietas stengiasi prisikviesti tuos, kuriems iki 30 metų.
Neatmestina, kad kai kuriose pozicijose tokia diskriminacija pagal amžių ar net lytį neoficialiai gali būti taikoma.
Vis dėlto daugeliu atvejų viską lemia tik profesiniai įgūdžiai, kurių vyresni žmonės dažnai turi gerokai daugiau nei jaunimas. Juolab pastaraisiais metais, kai įvairių sektorių įmonėms tiesiog trūkdavo ir tebetrūksta kvalifikuotų specialistų.
Todėl ir dirbančių pensininkų dalis išaugo nuo 9 proc. 2010 metais iki 12 proc. pernai. Beje, labai įdomi tendencija, kad kuo žmogus vyresnis, tuo jo kvalifikacija aukštesnė: pernai iš 72 metų sulaukusių dirbančių pensininkų 75 proc. buvo kvalifikuotų profesijų atstovai.
Kita vertus, kaip rodo „Sodros“ duomenys, dirbantys senjorai gauna didesnes pensijas nei pasitraukę iš darbo rinkos: pernai tokių vyrų vidutinė pensija siekė 597 eurus (visų vidurkis – 574 eurai), moterų – 542 eurus (visų – 481 eurą).
Taigi jei bus sudarytos galimybės dirbti ilgiau, nemaža žmonių dalis greičiausiai rinksis būtent tokį kelią, net jei pensinis amžius ir nebus prailgintas.
