Be šaldytuvo sunkiai įsivaizduojame savo virtuvę. Kol nebuvo sukurti šaldytuvai, žmonės maistą laikydavo sandėliukuose, urvuose, po sniego arba ledo sluoksniu.
Žmonės maisto produktus marinuodavo, sūdydavo ar džiovindavo, kad tik šie neprarastų savo skonio. Kadaise be šaldytuvų puikiausiai vertėsi ir lietuviai – produktus laikydavo rūsiuose, šuliniuose.
Geriausias šaldytojas – ledas
Šalčio ypatybė išlaikyti maisto produktus buvo pastebėta labai seniai. Jau 1000 metų prieš Kristų kinai kapojo ledą gabalais ir visais įmanomais būdais jį bandė išsaugoti šiltajam metų periodui.
500 metų pr. Kristų egiptiečiai ir indai šaltomis naktimis pasigamindavo ledo moliniuose puoduose. XVIII amžiuje jau daugelyje šalių turtingų dvarų tarnai rinkdavo ledą žiemą ir saugodavo jį ledo kambariuose vyniodami į flanelę, barstydami druska ir kasdami jį po žeme.
Yra išlikę žinių, kad romėnų imperatorius Neronas specialiai samdė bėgikus, kurie iš Albanijos kalnų į Romą parneštų ledo, kad jis galėtų mėgautis ledų ir vaisių desertais.
Tačiau ledo iš kalnų galėjo parsigabenti ne kiekvienas, todėl prisirinkus žiemą jį tekdavo saugoti rūsiuose, kur buvo laikomas maistas. Vis dėlto vasarą storos rūsio sienos nesugebėdavo apsaugoti nuo lauko šilumos. Maisto produktai greitai sugesdavo.
Tais laikais apie estetiką ir dizainą niekas dar negalvojo. Svarbiausias tikslas buvo pasirūpinti, kaip būtų galima išsaugoti šaltį. XIX amžiuje atsirado medinės spintos. Viduje jos turėjo cinko sekciją, į kurią buvo pilamas natūralus ledas. Jis vėsindavo spintoje laikomus maisto produktus.
Ledą tais laikais rinkdavo kaip kokias bulves, veikė tiekimo sistemos ir dar jis kainuodavo nemažus pinigus. O ir šaldančios spintos dizainas buvo labai elementarus - be tais laikais įprastų raižinių ir įmantrybių. Svarbiausia buvo spintos funkcija – šaldyti ir nuo gedimo saugoti maisto produktus.
Apsaugodavo prieskoniais
Kol nebuvo sukurti šaldytuvai, žmonės maistą nuo gedimo apsaugodavo juos įtrindami prieskoniais. Pavyzdžiui, tradicinis rytietiškas būdas mėsą gausiai įtrinti gvazdikėliais buvo paplitęs ne šiaip sau. Gvazdikėliai padėdavo ją ilgai išlaikyti šviežią. Dėl antibakterinių savybių gvazdikėlių aliejus naudotas ir balzamuojant mumijas.
Ir į dėžę, ir į smėlį
Daržoves mūsų šalies kaimuose per žiemą laikomos įvairiais būdais. Pavasarį šios būna šviežios net be šaldytuvo. Morkas, raudonuosius burokėlius ir ropes žmones deda į dėžes, sluoksniais užberia smėliu ir laiko rūsyje.
Bulves galima laikyti sausoje, vėsioje, tamsioje patalpoje, geriausia – rūsyje. Į dėžes subertas bulves galima uždengti šiaudais. Taip pat vėsiame rūsyje uždengus tais pačiais šiaudais galima kelis mėnesius išlaikyti ir moliūgus.
