Kas bendra tarp Brado Pitto, George’o Clooney, Madonnos ir, tarkime, Bruce’o Springsteeno? Tai, kad visus juos galima pavadinti įžymybėmis? Ne tik.
Šios garsenybės yra gimusios amerikietiškojo vaikų antplūdžio (angl. „Baby boom”) metu – nuo 1946 iki 1964-ųjų.
Per artimiausius du dešimtmečius ši karta pasitrauks į pensiją, o tai gresia nemenkais sukrėtimais.
Paveiks net biržas?
JAV ūkiui, kuris po krizės auga labai vangiai, masinis žmonių atsisveikinimas su darbo rinka taps labai skaudžiu smūgiu.
Prognozuojama, kad sumenks vartojimas, išaugs išlaidos sveikatos apsaugai, nuosmukį gali patirti net ir akcijų biržos.
Atrodytų, ar gali būti koks nors ryšys tarp pensininkų ir akcijų? Gali.
Dar praėjusiais metais JAV federalinio rezervų banko padalinys San Fransiske paskelbė tyrimą „Akcijų rinkos skersvėjai”.
Jame aiškiai užsimenama: „Vaikų antplūdžio metais gimusi karta prieš pensiją, užuot pirkusi akcijų, mėgins jų atsikratyti. Statistiniai modeliai rodo, kad per artimiausius du dešimtmečius tai taps biržos stabdžiu.”
Tyrėjams daugiausia nerimo kelia tai, kad pokario metais gimę amerikiečiai į pensiją pasitrauks būtent dabar, kai šalies ekonomika toli gražu nėra išsilaižiusi pasaulinės finansų krizės žaizdų.
Smogė pastaroji krizė
Maža to, būtent „Baby boom” karta nuo pastarosios krizės nukentėjo bene labiausiai. Daugelis jos atstovų turi nekilnojamojo turto, kurio vertė per keletą metų nukrito apie 30 procentų.
Nerimą kelia ir jų padėtis senatvėje. Juk daugelis JAV kompanijų sunkmečiu ėmė kratytis anksčiau įprastų pensijų fondų kaip nereikalingo ir nuostolingo balasto.
Antai „General Motors” šįmet paskelbė, kad šios kompanijos pensijų fonde žioji sunkiai įsivaizduojama 25,4 mlrd. eurų skylė.
Todėl neseniai bendrovė pradėjo savo įsipareigojimų pensininkams perleidimo draudimo kompanijai „Prudential” procesą.
Savaime suprantama, kad nemenkų pajamų senatvėje laukę klientai gaus tikrai mažiau, nei tikėjosi.
Negali kaupti senatvei
Kaip skelbia JAV vyriausybinės organizacijos, 1946–1964 metais gimę piliečiai tapo bene pažeidžiamiausiu visuomenės sluoksniu krizės akivaizdoje.
Tarp 55–64 metų amerikiečių nedarbo lygis nuo 2006 iki 2010 metų pakilo dvigubai – iki 7,1 proc.
Oponentai atrėžtų, kad jaunimo nedarbas kur kas didesnis. Tačiau jei darbo netenka vyresnis žmogus, jo galimybės rasti naują darbą būna kur kas menkesnės nei dvidešimtmečio.
Ne veltui palyginamuoju laikotarpiu darbo paieškų terminas šiai grupei išaugo net tris kartus – iki 31 savaitės.
Vyriausybinių tyrimų duomenimis, vaikų antplūdžio kartos atstovų pajamos nuo 2007 metų iki dabar sumenko apie 6 proc.
Jei lygintume su Lietuva – nedaug. Tačiau amerikiečiai skambina pavojaus varpais: pusė šios kartos atstovų neturi pakankamai lėšų, kad sukauptų padoriai senatvei.
Augs tiktai išlaidos
Visa tai netrukus taps didžiuliu galvos skausmu tiek JAV gamintojams, tiek prekių tiekėjams. Juk jau įprasta, kad apie 70 procentų šios šalies bendrojo vidaus produkto sukuria vartotojai. Kuo jų padėtis prastesnė, tuo sunkiau visai ekonomikai.
Be to, „Baby boom” kartos atstovai, kurių yra apie 80 milijonų, išleidžia apie 70 procentų visų Amerikos pirkėjų pinigų.
Jie nuperka 63 procentus visų automobilių. Jiems atitenka apie 80 procentų brangių kelionių paketų.
Savaime suprantama, kad Amerikos biudžeto pajamos smarkiai nukentės, kai šie žmonės ims mažiau vartoti. O išlaidos išaugs.
Remiantis Harvardo ir Masačusetso technologijos universitetų apskaičiavimais, jau dabar 46 proc. amerikiečių po mirties nepalieka jokių santaupų. Kitaip tariant, jie priklausomi nuo valstybės išmokų.
Per krizę į pensiją anksčiau, nei numatyta, sulaukę vos 62 metų ėmė trauktis ir „Baby boom” kartos atstovai.
Kas trečias darbo vietą pastaruoju metu paliekantis amerikietis gimęs vaikų antplūdžio laikotarpiu.
Jų pajamos dabar 25 procentais mažesnės nei būtų buvusios sulaukus 65 metų.
Tačiau kaip lauksi, jei darbo nėra?
Nusiteikę dar pasidarbuoti
Vis dėlto ne viskas taip blogai. Mat vyresnio amžiaus amerikiečiai tikrai ne visi skuba į pensiją. 37 milijonus narių, kuriems – per 50 metų, vienijanti savišalpos organizacija AARP neseniai atliko apklausą.
Net pusė jos dalyvių teigė nepaliksiantys darbo vietų ir sulaukę pensinio amžiaus.
Tačiau valstybės požiūriu ir tai nėra gerai. Mat kuo daugiau pensininkų išeina ilsėtis, tuo mažiau darbo vietų reikia sukurti jaunimui, kad nedarbo lygis imtų trauktis.
Parama – iš politikų
Pensinio amžiaus sulaukę JAV gyventojai artimiausiu metu vargu ar nuskurs.
Mat visa valstybės politika atrodo tarsi sukurta būtent jiems paremti.
Nieko nuostabaus – juk jos kūrėjai irgi sensta.
Antai dabartinis JAV Kongresas pagal narių amžiaus vidurkį yra seniausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Rezultatai (kartu ir savotiškas kartų konfliktas) akivaizdūs: kasmet iš JAV biudžeto skiriama 480 mlrd. JAV dolerių vyresnių nei 65 metų piliečių sveikatos apsaugai, o mokykloms – vos 68 mlrd. JAV dolerių.
Apskaičiuota, kad valstybės socialinės išlaidos vidutiniam senyvam amerikiečiui yra net 2,4 karto didesnės nei ką tik gimusiam. („Manager-Magazin.de”, „Finmarket.ru”, LR)
Kyla grėsmė ir Kinijai
Kad sensta Vakarų pasaulio visuomenė, žinoma jau seniai. Ilgėjant gyvenimo trukmei ilginamas ir išėjimo į pensiją amžius, tačiau dėl menko gimstamumo vienam pensininkui tenka vis mažiau darbingo amžiaus žmonių.
Tačiau tai – ne vien Europos ar JAV bėda. Prognozuojama, kad po keleto dešimtmečių būtent demografinės problemos taps didžiausiu iššūkiu Kinijai ir jos ekonomikai.
Azijos plėtros banko duomenimis, 2050-aisiais kinai taps tokie pat „seni” kaip dabar danai ir netgi „senesni” už amerikiečius.
Priežastis – nuo 1979 metų šioje šalyje galiojanti vieno vaiko politika. Spėjama, kad dėl jos per tris dešimtmečius pasaulio neišvydo apie 400 milijonų kinų.
Dabar Pekinas gali džiaugtis, nes didžioji dalis gyventojų yra darbingo amžiaus. Tačiau Jungtinės Tautos prognozuoja, kad per artimiausius 50 metų išlaikytinių skaičius šioje šalyje padvigubės: 2015-aisiais du dirbantys išlaikys vieną nedirbantį, o 2065 metais šios abi grupės susilygins.
Beje, tai nieko nauja: prieš du dešimtmečius į panašią demografinę duobę pateko Japonija. Ilgai augusi šios šalies ekonomika 1991-aisiais staiga išsikvėpė dėl didžiulės pensininkų armijos ir neatsigauna iki šiol.
Skirtumas tik vienas: dar iki tol japonai sugebėjo tapti pakankamai turtingi. Ar suspės kinai – labai abejotina.
