Jaunai dailininkei tarp Vilniaus daugiabučių trūksta spalvų

Savo namo kieme ryškiomis spalvomis nudažiusi elektros transformatorinę menininkė Julija Tumelytė viliasi suburti kaimynus. Šalia statinio jie ateitų pažaisti šachmatais, pasikalbėti ar net išsikepti kepsnių.

Daugiau nuotraukų (1)

Arūnas Dumalakas ("Sostinė")

2012-09-02 15:47, atnaujinta 2018-03-17 00:17

Sumanymą nudažyti pastatą S. Konarskio gatvėje J. Tumelytė pasiūlė savivaldybės rengiamam konkursui „Tavo idėja Vilniui”. Ir jos idėja laimėjo.

25 metų dailininkė tikisi: jos idėja pasinaudos ir kiti sostinės gyventojai. Jos šūkis – „Transformuok savo transformatorinę!”.

J. Tumelytės žodžiais, sovietiniuose daugiabučiuose kartais apima jausmas, kad gyveni dideliame nuobodžiame pilkame aptvare su nesibaigiančiais vienodais balkonais, ilgomis laiptinėmis ir kiemais, prigrūstais automobilių. Nors žmonės gyvena skruzdėlynuose per penkis ar devynis aukštus, be „laba diena”, daugiau vienas kitam per visą savo gyvenimą taip ir nepasako.

Nudažius transformatorinę atsirastų spalvota ir kūrybinga erdvė kiemo viduryje, padėsianti žengti pirmą susipažinimo žingsnį bendrų kiemo vakarėlių link.

– Kodėl pasiūlėte nudažyti transformatorinę – jums nusibodo kasdien pro langus matyti pilką dėžę arba dėl to, kad kaimynai nepažįsta vieni kitų, duokdie, jei laiptinėje vienas kitam ištaria „laba diena”? – pasiteiravo J. Tumelytės „Sostinė”.

– Miestui skirti projektai man nedavė ramybės dar studijų laikais. Buvau sukūrusi didžiulę skulptūrą Sereikiškių parkui. Norėčiau ką nors miestui duoti, ne tik iš jo imti. Juk čia gimiau, užaugau.

Grįžtant namo vakare, kai tamsu, mane žavi vaizdas kieme. Dieną vyravusi pilkuma jame pasikeičia.

Languose atsiranda šviesų, o jų spalvos vis kitokios – raudonos, geltonos. O kai kurie langai lieka tamsūs.

Širdis atsigauna žiūrint į tokį pasikeitusį neišvaizdų blokinį namą. Todėl apie savo sumanymą nudažyti transformatorinę, kuri taptų atsvara namo pilkumai dieną, pirmiausia pasidalijau savo šeimoje.

Juolab kad naujesnės statybos daugiabučiuose gyventojai kiemus jau naudoja susibūrimams – kartu kepa kepsnius, žaidžia, dalijasi naujienomis.

Panorau, kad daugiau gyvybės būtų ir mano namo kieme.

Šiltuosiuose kraštuose – Ispanijoje, Graikijoje, Meksikoje – net neturtingi žmonės savo būstus išdažo šiltomis ryškiomis spalvomis. Nors gyvena vargingai, jų aplinka šviesi, puošni. Pamaniau: o kodėl to paties nepadaryti Vilniuje?

Iš pradžių norėjau papuošti namo sienas – sukurti spalvingą abstrakčią kompoziciją. Tačiau konkurso nugalėtojams buvo skiriamos per menkos pinigų sumos, todėl nutariau pradėti keisti kiemą nuo transformatorinės. Jai nudažyti nutariau panaudoti savo paveikslą „Pavasaris”.

– Jūs pati turbūt nelabai pažįstate kaimynų?

– Nelabai. Savo aukšto kaimynus dar pažįstu, pasišnekame. Bet aukščiau gyvenantiems, be „laba diena”, turbūt nesu daugiau ko nors pasakiusi.

Vis dėlto tikiuosi, kad ateis laikas, kai mano kaimynai ne vien klaus: „Ar turite rūsio raktus?”

Aišku, pabendrauti daugiabučio gyventojams sunkoka. Jie prasilenkia laiptinėje rytais skubėdami į darbą arba grįždami namo. Vis dėlto vieną kitą valandėlę galima rasti. Bet nėra tam vietos.

Idėja nudažyti transformatorinę paprasta. Tikiuosi, kad transformavus gyventojų nenaudojamą statinį galima pasiekti neblogų rezultatų.

– Be transformatorinės, kas dar gyventojams leistų pasijusti savo namo ar kiemo šeimininkais?

– Galvoju, kaip savo idėja užkrėsti namo gyventojus, kad jie pasidalintų transformatorinės sienas ir kibtų į darbą.

Bendrai pasidarbavę jie kitaip žiūrėtų į pagražėjusį objektą. Imtų jį saugoti, neperbrauktų vieną dieną pieštuku, neišterliotų dažais. Paprasta tiesa: tai, ką žmogus sukūrė savo rankomis, labiausiai saugo. Kas padaryta kitų – mažiau.

– Vilniaus valdžia neseniai iš statinių savininkų pareikalavo nuo sienų nuvalyti grafičius. Ar nemanote, kad ir jūsų sumanymas gali būti vetuotas?

– Nemanau, nes čia yra kiek kitaip. Juk pati valdžia tą idėją atrinko. Šią savaitę per susitikimą savivaldybėje išgirdau, kad padės gauti visus leidimus atlikti darbus. Nebent patys gyventojai nenorėtų.

Tiesa, konkursui skirti labai nedideli pinigai. Jei suma būtų didesnė, galbūt prasidėtų svarstymai, ar tai yra menas, gal geriau pinigus atiduoti skurstantiems vaikams.

– Jeigu namo kiemą ketinate paversti gyventojų susibūrimo vieta, ar negalima pažiūrėti plačiau? Ar tokiems susitikimams nebūtų tinkama niekaip nesutvarkoma Lukiškių aikštė, užuot joje stačius monumentą?

– Šią vasarą lankiausi Estijoje ir Taline radau daugybę nuostabių parkų – ten sutvarkyti gėlynai, fontanai, suolai. Taliniečiai turi kur ateiti su mažais vaikais ar tiesiog suvalgyti sumuštinį.

Lukiškių aikštėje taip pat būtų galima įrengti gražų parką. Ar turime Vilniuje parką, kuriuo galėtume didžiuotis, kuris nebūtų nutolęs nuo centro?

Konkurse nugalėjo dvylika idėjų

Kokias idėjas konkursui „Tavo idėja Vilniui” pasiūlė kiti jauni vilniečiai?

Ieva Špečkauskaitė savo sumanymą pavadino „Vilniaus Harlemas”. Ji pasiūlė pačių baisiausių bendrabučių Kalvarijų, Subačiaus ir V. Pietario gatvėse laiptinėse pakabinti žinomų fotomenininkų Mariaus Jovaišos, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko nuotraukų.

Gytis Taločka idėją „Mozaikos piešinys” pristatė taip: „Mieste yra daug pamirštų vietų, sus prastos būklės šaligatviais – daug ištrupėjusių, pilkų, neįdomių plytelių, o šalia jų – pastatai ar vietos, turinčios įdomią istoriją. Tokiose pamirštose vietose galėtume ištraukti po vieną šaligatvio plytelę ir vietoj jos įstatyti ilgaamžišką mozaiką. Mozaikos piešinys – spalvotas QR kodas, kuriame užkoduota nuoroda į interneto puslapį. Išmaniuoju telefonu nuskenavus tokį kodą telefono naršyklė atvertų puslapį su tos vietovės aprašymu, nuotraukomis.”

Lukas Šidlauskas pristatė du sumanymus. Pirmasis – tai aureolės virš galvos. Jis pasiūlė Vokiečių gatvėje prie suolo ant permatomo strypo pritvirtinti geltoną apvalų žiedą, proporcingą žmogaus galvos dydžiui. Atsisėdęs ant suolo žmogus vizualiai atrodys kaip šventasis. Kitas jo sumanymas – „balsuojančios” šiukšlių dėžės. Judrioje gatvėje, kur dideli žmonių srautai, vilnietis siūlo viena šalia kitos įrengti kelias šiukšliadėžes. Šalia jų ant šaligatvio išpurkšti užrašą. Atsakydami į klausimą vilniečiai pasirinktų, į kurią šiukšliadėžę mesti šiukšlę. Pavyzdžiui, prie vienos šiukšliadėžės būtų tekstas „Jei manai, kad miestas yra tvarkingas, mesk šiukšlę čia.”

Julius Pauliukevičius sumanė vandens balionėlių karą. Toks būtų pirmasis Europoje. Tinkamiausia vieta karui – Baltasis tiltas. Susirinkęs jaunimas pamėgintų šturmuoti pasaulio rekordą, kuris priklauso australams.

Dominyko Ordos manymu, Vilniui trūksta bibliotekos po atviru dangumi. Ją jaunuolis įkurtų Žemaitės skvere.

Mantas Narbutis dviračių taisyklą įkurtų Europos aikštėje, prie savivaldybės pastato.

Irina Jektorova įkvėptų Vilniui daugiau romantikos – parkuose ir skveruose ant medžių pakabintų sūpynes, ant kurių galėtų suptis ne tik vaikai, bet ir jaunimas, suaugusieji.

Lora Kmieliauskaitė surengtų naktinių koncertų ciklą. Muzika skambėtų iš pastato, esančio ties Vilniaus gatvės ir Gedimino prospekto sankirta, bokšto.

Modesta Svirskaitė su 20 žmonių komanda pagražintų Karoliniškių, Žirmūnų ir Fabijoniškių vaikų žaidimų aikšteles.

Valdemaras Baranas pieštų 3D piešinius gatvėse – duobes keliuose, sugriautus namus, požeminį miestą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.