Mažiau klientų ir pirkėjų, tad ir uždarbis vis menkesnis. Autobusai į kai kurias vietoves užsuka tik kelis kartus per savaitę – nebėra ką vežti.
Autobusų parkų vadovai net domisi, kiek mokinių atėjo į mokyklą, nes jie – paskutinė viltis. Emigracija kelia galvos skausmą net vandens tiekėjams, o bulvių augintojai su savo produkcija seka paskui emigrantus.
Autobusai rieda rečiau
Prieš aštuonerius metus Akmenės autobusų parkas aptarnaudavo 450 tūkstančių keleivių per metus.
Šiandien – 350 tūkstančių. Rodos, ne toks jau didelis sumažėjimas. Tačiau tai reiškia, kad autobusai keleivius į ištuštėjusius kaimus veža vos kelis kartus per savaitę.
„Į kai kurias vietoves važiuojame tik kas kelias dienas. Kasdien siųsti autobusą jau nebėra prasmės”, – atsiduso Naujosios Akmenės autobusų parko direktorius Jurgis Sarulis.
Nedidelis Akmenės rajonas, Statistikos departamento duomenimis, nuo emigracijos bangos nukentėjo gana smarkiai: per 10 metų gyventojų sumažėjo beveik 23 procentais.
Lietuvoje daugiau prarado tik Visagino rajonas, kurio dalis gyventojų išvyko į Rusiją.
Tiesa, iš Akmenės rajono toli gražu ne visi išvyko į užsienį – kai kurie persikraustė į didesnius miestus. Tačiau J.Sarulio tai neguodžia.
„Žmonių smarkiai sumažėjo, tačiau likusiems negalime branginti bilietų, nes paprasčiausiai niekas nevažiuos”, – aiškino autobusų parko vadovas.
Gelbėja tik mokiniai
Tiesa, J.Sarulis kol kas džiaugiasi, kad per metus Naujosios Akmenės autobusai sugeba pervežti kad ir tuos 350 tūkstančių žmonių.
Didelę dalį jų sudaro į mokyklas keliaujantys vaikai. Būtent dėl jų pavyksta išlaikyti šiokį tokį keleivių srautą.
„Jie mums duoda trečdalį visų pajamų”, – neslėpė J.Sarulis. Mat geltonųjų autobusiukų čia, kaip ir kitur, neužtenka.
Tačiau jeigu visus moksleivius vežtų geltonieji autobusiukai, J.Sarulio vadovaujamam parkui greičiausiai būtų riesta.
Nieko keista, kad autobusų parko vadovas domisi, kiek rajono mokyklos sulaukė mokinių rugsėjo 1-ąją. Demografinės skylės kelia nerimą visiems vietos verslininkams, nelinkusiems emigruoti į užsienį ar į kokį Lietuvos didmiestį.
Sunerimo vandens tiekėjai
Šilutė taip pat laikoma vienu labiausiai nuo emigracijos nukentėjusių miestų. Pavyzdžiui, vien 2010 metais iš šio miesto išvyko 4,3 proc. gyventojų, ir tai buvo trečias rezultatas Lietuvoje. Pernai į užsienį iš šio rajono išsikraustė gyventi 1226 žmonės.
Vilniui ar Kaunui tai neturėtų didelės reikšmės, tačiau, pavyzdžiui, Šilutės vandens tiekėjai sako, kad rajone jiems svarbus kiekvienas gyventojas. Net jei jis gyvena labai taupiai.
„Vandens paklausa krinta kasmet. Pastaraisiais metais dėl gyventojų mažėjimo vartojimas sumenko dar 8 proc.”, – „Lietuvos rytui” sakė „Šilutės vandenų” vadovas Alfredas Markvaldas.
Mažeikių rajonas prarado panašiai gyventojų kaip ir Šilutė, tad ir čia vandens tiekėjams – ne pyragai.
„Juntame, kad išvyko nemažai žmonių. Vartojimas smunka jau kelerius metus iš eilės”, – tvirtino „Mažeikių vandenų” generalinis direktorius Pranas Trakinis.
Likusieji moka brangiau
Šilutiškiai ir mažeikiškiai buvo priversti kelti vandens kainas. Mat tenka daugiau investuoti į naujus tinklus. Todėl investicijas tenka padengti dar neišvažiavusiems gyventojams.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, vis daugiau tiekėjų prašo didinti kainas būtent todėl, kad sumažėjo gyventojų.
Likusieji jau nepadengia visų investicijų. Tiesa, kol kas dar niekas neklausia, ar verta investuoti milijonus litų į tuštėjančių rajonų infrastruktūrą.
Liko viena parduotuvė
„Kad žmonių smarkiai sumažėjo, nereikia net nagrinėti statistikos, plika akimi matyti”, – atsiduso Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo vadovė Angelė Andrikonienė.
Užpernai 1322 rajono gyventojai deklaravo apie savo išvykimą gyventi svetur, pernai – 839. Nors tokių emigrantų lyg ir sumažėjo, vietos verslininkų tai neguodžia.
Kooperatyvui priklausančiame automobilyje įkurdinta parduotuvė rieda po Ukmergės rajono kaimus. Dar prieš kurį laiką rytais iš Ukmergės išvažiuodavo keturios parduotuvės ant ratų su svarbiausiais produktais.
Atsisakyti trijų teko ne tik dėl ūgtelėjusios konkurencijos, bet ir dėl susitraukusio pirkėjų būrio.
„Sumažėja apyvarta 400 litų. Klausiu pardavėjo, kodėl taip nutiko. O jis vardija: tas pasimirė, tas emigravo.
Dabar kaimuose kaip Jono Avyžiaus romane „Sodybų tuštėjimo metas” – stovi gryčios užkaltais langais, – pasakojo A.Andrikonienė.
Kas mirė, kas išvyko
Pagyvėjimas justi vasarą, tuomet į kaimus suvažiuoja sodybas gamtos prieglobstyje įsigiję miestiečiai.
Tačiau rugsėjo mėnesį lyg kas būtų liniją nubrėžęs kalendoriuje – pirkėjų prie atriedančios parduotuvės susirenka kur kas mažiau, o apyvarta susitraukia kelis sykius.
Anot Ukmergės rajono kooperatyvo vadovės A.Andrikonienės, norint įsitikinti, kad žmonių sumažėjo, nereikia nė po kaimus dairytis – tai matyti ir vietovėse, kuriose daugiau gyventojų. Iš kooperatyvų valdomų 42 parduotuvių dešimt įsikūrusios mieste.
Tokių parduotuvių mėnesio apyvarta per pastaruosius metus nuo 30 tūkst. litų susitraukė iki 18 tūkstančių.
„Štai prieš mūsų parduotuvę Ukmergėje – šešios tuščios trobos. Dar neseniai jose gyveno žmonės. Senukai iškeliavo anapilin, jaunimas išvažiavo, o atvažiuojančių vis mažiau”, – vardijo A.Andrikonienė.
Pajuto emigracijos kirtį
Provincijos kirpėjos tvirtina, kad pasitrumpinti plaukus dažniausiai užsuka senyvo amžiaus žmonės.
Maža to, emigravo ne tik jaunimas, bet ir konkurentai.
„Vien pažįstamų kiek į kitas šalis išvažiavo, net nesuskaičiuosi. Ir kirpėjų nemažai svetur išvyko, kad ir į Norvegiją. Tačiau darbo mums nestinga”, – pabrėžė 38-us metus Pasvalio „Senojoje” kirpykloje dirbanti meistrė Laima Nainienė.
Dar sovietinius laikus menanti kirpykla gerą vardą išsaugojo nuo tų laikų, kai buvo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato dalis.
„Pas mus, Pasvalyje, nėra pramogų, mažai jaunimo. Gerai, kad netoli Panevėžys, tai ten paaugliai į kiną bent nuvažiuoja.
O kirptis ateina pagyvenę žmonės, kurie mus nuo senų laikų prisimena. Taip pat iš aplinkinių kaimų suvažiuoja”, – kodėl nestinga darbo sumažėjus gyventojų, aiškino kirpėja L.Nainienė.
Statistikos departamento duomenimis, iš šio rajono pernai į užsienį emigravo 373 žmonės, užpernai – 487.
Klientų – triskart mažiau
Batsiuvys ir raktų meistras iš Šilutės Artūras klientų gausa negali pasigirti.
Jis neabejoja, kad naujausia statistika tikra: per metus jo klientų skaičius susitraukė bemaž tris kartus. Tai šilutiškis sieja tik su emigracija.
„Anksčiau dar visi grįždavo prieš Kalėdas, tuomet būdavo juntamas pakilimas, daug klientų sulaukdavau. Dabar net atostogų nebeatvažiuoja. Štai vienas klientas ne tik pats išvyko, bet ir šeimą dabar išsivežė”, – pasakojo Artūras.
Švedija, Norvegija, Didžioji Britanija – tokiomis kryptimis išsivažinėjo meistro užsakovai.
„Uždarbio pavalgyti dar pakanka, tačiau negali lyginti su tuo, kas buvo prieš kelerius metus”, – pasakojo šilutiškis.
Gyvybės įkvepia eksportas
Mažėjantis gyventojų skaičius – pavojaus skambutis ne pačių būtiniausių produktų gamintojams. Prieskonių mišiniai gražiai supakuoti, bet Lietuvoje nėra jų kam pirkti. Verslininkai savo kailiu patyrė, kad tokių gaminių paklausos mūsų šalyje neįmanoma padidinti.
„Gyventojų mūsų šalyje nėra nė trijų milijonų. Jei tektų prekiauti tik vietos rinkoje, akimirksniu žlugtume.
Todėl plėtros planus siejame su eksportu”, – sakė Vilniaus rajone įsikūrusios bendrovės „Preskonita” vadovas Viktoras Kozjakovas.
Ši bendrovė tiekia prieskonių mišinius dešimčiai prekybos tinklų Rusijoje. Jos gaminiai rikiuojami Baltarusijos, Vokietijos parduotuvių lentynose.
Prieš keletą savaičių „Preskonita” pasirašė sutartį ir su prekybos tinklu Ukrainoje, kuriame, anot V.Kozjakovo, per dieną apsiperka per milijoną ukrainiečių.
Bulvių valgytojų mažiau
„Emigracija prikišo nagus. Ir ne tik ji. Juntame, kad valgytojų mažiau, nes vartojimas smarkiai sumenko.
Tarpusavyje dėl išlikusių vartotojų konkuruojantys prekybininkai sukūrė tokią įtampą, kad jau antri metai esame priversti jiems parduoti bulves ir daržoves už savikainą ar dar pigiau”, – Kėdainių rajone ūkininkaujantis Vidmantas Girdzijauskas pastaruoju metu turėjo ne juokais pasukti galvą, kaip išgelbėti savo verslą.
„Užtraukiau užtrauktuką, – pratarė kiek patylėjęs. – Nutraukiau daržovių tiekimą prekybos tinklams Lietuvoje. Neparduosiu, kol nepasiūlys padoresnės supirkimo kainos.”
Šio ūkininko užaugintos bulvės ir daržovės yra išskirtinės kokybės. Jos yra užaugintos laikantis tausojančios žemdirbystės reikalavimų: gerokai mažiau tręštos ir purkštos chemikalais nei įprastai ūkininkaujant.
Tačiau, anot V.Girdzijausko, prekybos tinklams išskirtinės kokybės sertifikatai nerūpi.
Jie konkuruoja skelbdami akcijas, per kurias nudiria ūkininkams paskutinį kailį. Mat tie žmonės, kurie liko gyventi Lietuvoje, dažniausiai renkasi ne kokybę, bet mažas kainas.
Daržoves veža emigrantams
Rytų rinka Lietuvos daržovių augintojus pažįsta ir pripažįsta. Šiuo metu ir V.Girdzijauskas, ir kiti daržovių augintojai jau pasirašė tiekimo sutartis su Rusijos prekybos įmonėmis.
Kol jos bus galutinai suderintos su valdžios institucijomis, praeis bent pora mėnesių. Bet ir dėl tokio vilkinimo ūkininkai šiemet nebegadina sau nervų.
„Šiuo metu mano ir kitų ūkininkų užaugintos daržovės gabenamos ne į Rytus, bet į Vakarus. Aš pats į Didžiąją Britaniją rugsėjį išsiunčiau per 100 tonų bulvių. Kas savaitę po porą jūrinių konteinerių jų prikrauname”, – sakė V.Girdzijauskas.
Iki šiol daržovių augintojams Vakarų rinka buvo uždara. O šiemet ją atvėrė ne kas kitas, bet patys emigrantai.
„Vienai įmonių, atstovaujančių Didžiosios Britanijos tiekėjams, vadovauja lietuvis. Jis ieško lietuviškų žemės ūkio produktų. Jis pats mus susirado”, – kalbėjo V.Girdzijauskas.
Nėra kam pirkti
Utenos rajonui kitų vietovių gyventojai gali tik pavydėti. Čia ir poilsiautojų daugiau, ir turistai palieka nemažai pinigų.
Bet tai tik vasaros džiaugsmai. Kitais metų laikais kaimai ištuštėja.
„Kažkada gyvenvietė buvo gyvybinga. O dabar jaunų žmonių nėra. Jei ant kiekvieno tuščio namo, kuriuose dar pernai žmonės gyveno, sukabintume lenteles su buvusių gyventojų pavardėmis, miestelis atrodytų kaip kapinės”, – liūdnai kalba Užpaliuose (Utenos r.) ūkininkaujantis 45 metų Ramūnas Milys.
Pomidorus ir agurkus R.Milys augina bene 12 metų. Pradėjęs nuo 10 arų, kasmet jis vis didino šiltnamių plotus. Šiuo metu jų turi apie 1,5 hektaro, bet tolesnės plėtros nebeplanuoja.
Mat daugumą užaugintų daržovių jis parduoda Utenos turguje. O jame pirkėjų sukasi vis mažiau.
„Atrodė, kad praėjusią vasarą žmones iš Utenos turgaus kažkas iššlavė. Pomidorai ir agurkai – daržovės, kurios visada buvo paklausios. Bet šiemet nedaug tebuvo pirkėjų”, – sakė R.Milys.
Susitraukus prekybai jam svarbiausia jau ne plėsti šiltnamių ūkį, bet kaip nors išsaugoti tai, kas sukurta.
Teliko vos vienas pirmokas
Dar daugiau nerimo nei menkstanti prekyba, anot R.Milio, jam kelia tuštėjanti Užpalių gimnazija.
„Paprastai kasmet į pirmąją klasę susirinkdavo nuo 7 iki 10 vaikų.
Tačiau šiemet rugsėjo 1-ąją į mokyklą, kurioje ne taip seniai dar mokėsi 700–800 vaikų, atėjo vienas pirmokas. To dar niekada nėra buvę”, – sakė R.Milys.
Jis savo akimis matė, kaip kabinosi į darbus Užpaliuose gyvenę, statybininkų amato gerai pramokę vyrai. Bet ir juos emigracijos banga nusviedė anapus Baltijos. Visi jie šiuo metu dirba Norvegijoje.
„Aš pats daugybę metų važiuodavau kirptis pas tą pačią kirpėją Utenoje. Tačiau ir jos nebėra: pernai emigravo”, – pridūrė R.Milys.
Provinciją veikia ir vidinė migracija
Žygimantas Mauricas
Banko „Nordea” ekonomistas
„Labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys taip pat patiria žmonių emigraciją, gyventojų mažėjimą. Ypač tokia tendencija skausminga kaimo vietovėms, nes ūkiai stambėjo, tad mažėja darbo vietų provincijoje.
Todėl gyventojai migruoja į miestus. Vyksta intensyvi vidinė migracija, ir Lietuva čia ne išimtis. Vilniuje gyventojų skaičius nepasikeitė, o štai mažesniuose miestuose situacija iš tiesų yra skausminga. Taip yra visoje Europoje.
Labiausiai dėl to kenčia mažesnių miestų ir miestelių prekybininkai, paslaugų verslas. Jie praranda pirkėjus, klientus, tada tenka branginti paslaugas. Žemės ūkio produktų gamintojams, manyčiau, tai nebūtinai blogai, ypač jei jie turi kur eksportuoti savo gaminius.
Manau, kad mažėjant gyventojų skaičiui šalies ekonomika ne visuomet traukiasi. Yra daug pavyzdžių, kai po didelių karų, krizių šalių ekonomika tik sustiprėjo, nors gyventojų ir sumažėjo.
Be to, jei tinkamai investuosi į verslą, gyventojų skaičiaus mažėjimas neturės neigiamos įtakos. Žmonės iškeliauja, bet ištekliai, infrastruktūra lieka čia. Reikia didinti produktų kokybę, o ne kiekybę.
Tad investuoti reikia į žinias, žmonių verslumo ugdymą, fizinį kapitalą. Tada bus galima gyventi ir gerokai sumažėjus gyventojų skaičiui.”
