Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorė Diana Varnaitė neslepia: dvarvietes ar kitus senovinius pastatus niokoja ne tik vandalai, bet ir autentiškų praeities detalių ieškantys ilgapirščiai.
O štai į Panevėžio paveldosaugininkus prieš kurį laiką kreipėsi viena Šiaulių bendrovė, užsiimanti pastatų ardymu ir naudotų statybinių medžiagų pardavimu.
Šiauliečiai teiravosi, ar gali įsigyti senovinį dvaro pastatą ir jį išardyti.
„Teko jiems priminti, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė”, – pasakojo KPD Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasass.
Anot jo, Pasvalio rajone XIX a. statytą mokyklą įsigijęs naujasis savininkas netrukus taip pat ėmė ardyti jos plytas.
Tačiau budrūs vietos gyventojai apie tai pranešė ir šie pastato naikinimą sustabdė.
Vogė ir vagia viską
Vagystės iš istorinių pastatų, pasirodo, nėra naujas reiškinys. Jos vyko ir sovietmečiu. Pavyzdžiui, Joniškėlio dvaro židinys tada atsidūrė nomenklatūros medžiotojų namelyje. Paskui tas namas buvo privatizuotas. Žinoma, su visu židiniu. Šiuo metu vagiamos ne tik plytos ar krosnių kokliai. Gelgaudiškio dvare nepilnamečiai ardė metalo sijas, bandydami nugvelbti metalą.
Juos pavyko nutverti ir vaikinams buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Trakų rajone esančio Lentvario dvaro sodybos buvusių arklidžių mūrinės sienos plytos būtų puikiai tikusios naujai krosniai pastatyti. Jaunuoliai net suskaičiavo, kiek reikėtų plytų – lygiai pusantro šimto.
Tačiau ardančius sieną ir raudonas plytas ramiausiai į karutį kraunančius vyrukus pastebėjęs praeivis apie tai pranešė Lentvario seniūnui, o šis iškvietė policiją.
Krosnies mūrininkams teks atlyginti padarytą žalą.
Tačiau labai dažnai po panašių vagysčių paaiškėja, kad įsilaužėliai yra asocialūs asmenys, bedarbiai, iš kurių nieko neišieškosi. Kai vagys nenustatomi, ikiteisminiai tyrimai būna nutraukiami. Iš esmės visi plėšimai būna tyčiniai. Vis dėlto pasitaiko ir kuriozinių atvejų. Pavyzdžiui, kai girtas traktorininkas nuvertė koloną Trakų Vokės dvare.
Padaryta žala buvo išieškota, kolona atstatyta.
Arba kai išsižiojęs vairuotojas įriedėjo į Rietavo dvaro vartus, o į prie pat kelio stovintį Rokiškio dvaro svirną net dukart trenkėsi pravažiuojantis automobilis.
Vis dėlto daugiausia rūpesčių kelia ne kultūros paveldo objektus lankantys vagys, bet tinkamai istorinę, o dažnai – ir kultūrinę vertę turinčių pastatų neprižiūrintys savininkai.
Siutina neatsakingi savininkai
Šiandien daugiausia galvos skausmo kelia vertingiausi dvarai – Bartkuškio, Trakų Vokės, Lentvario, Belvederio, Kalnaberžės, Šiaulėnų.
„Kurį laiką džiaugėmės tuo, kad pradedamas tvarkyti Tiškevičių valdytas Lentvario dvaras, kurio vertė dar didesnė dėl jį supančio parko. Ten valdytojas buvo atlikęs tyrimus, rūmus aptvėręs tvora, o teritoriją saugojo sargas. Deja, vėliau dėl dvaro savininko finansinių problemų viso to nebeliko ir ir dvaras iš karto buvo pradėtas niokoti”, – sakė D.Varnaitė.
Lentvario dvaro rūmus ir ūkinius pastatus yra įsigijęs verslininkas Laimutis Pinkevičius, bet jo bendrovė „Ranga Group” bankrutavo ir dabar šis turtas yra įkeistas bei areštuotas. „Lietuvos rytui” V.Karčiauskas teigė, jog sieks, kad šį istorinį objektą perimtų valstybė.
Panašus likimas galbūt ištiks ir Bartkuškio dvarą. Ten praėjusią savaitę nuvykę paveldosaugininkai vos neapsiverkė: anot jų, tai labiausiai neprižiūrimas istorinis pastatas Lietuvoje, viskas griūva jau šešiolika metų.
Tiek laiko šie klasicistinio stiliaus dvaro rūmai ir juos juosiantis parkas priklauso prieštaringos reputacijos verslininko, prezidento posto siekusio ir dėvėtų drabužių parduotuvėje apsivogusio Juozo Edvardo Petraičio žmonai Giedrai.
Vieną vertingiausių Lietuvos dvarų naikina ne tik krituliai, bet ir vandalai bei vagys. O šeimininkai į nuolatinius KPD inspektorių reikalavimus tinkamai pasirūpinti dvaru tik moja ranka.
Toks nesuvokiamas milijonieriais save vadinančių Petraičių elgesys seniai siutina KPD atstovus, tad neapsikentę jie pateikė ieškinį prokuratūrai ir tikisi, kad jis pasieks teismą.
„Būtina nacionalizuoti šį tiesiog akyse nykstantį dvarą”, – neabejojo Vilniaus teritorinio padalinio vadovas R.Karčiauskas.
Reikalauja ir dvaro, ir pinigų
Gruodžio pradžioje Panevėžio apygardos teismas turėtų paskelbti precedento neturintį sprendimą dėl Kultūros paveldo ieškinio.
Prieš dvejus metus į teismą kreipęsi paveldosaugininkai prašė, kad bendrovė „Lukta” neatlygintinai valstybės žinion perduotų Kalnaberžės dvaro (Kėdainių r.) ansamblį ir dar sumokėtų beveik pusę milijono litų, būtinų tolesniam istorinių pastatų irimui sustabdyti.
Kalnaberžės dvaras kitados priklausė garsiajam Rusijos reformatoriui Piotrui Stolypinui.
Čia gimė penki jo vaikai, čia praleistus vienuolika metų jo šeima vadino laimingiausiais gyvenime. Politikas buvo nužudytas Kijeve 1911 metais. Pernai Rusija minėjo P.Stolypino mirties šimto metų sukaktį.
Politiko Viktoro Uspaskicho šeimos koncerno „Vikonda” antrinė įmonė „Lukta” iš privataus asmens Kalnaberžės dvaro pastatus įsigijo 2001 metais vos už 12 tūkst. litų. Paveldosaugininkų teigimu, per tą laiką dvaro būklė tik blogėjo.
Derybos su rusais nutrūko
Naujieji Kalnaberžės dvaro savininkai ne tik nesiėmė restauruoti Kultūros paveldo statinių registre įregistruotų šio dvaro statinių – centrinių rūmų, arklidžių, kalvės, tvarto, kluono, bet ir nesugebėjo apsaugoti jų nuo vandalų išpuolių ir ardomojo gamtos jėgų poveikio.
Bendrovės „Lukta” atstovas, advokato padėjėjas Marius Brasiūnas teisme pasakojo, kad 2010 m. turėjo vilčių rasti investuotoją Kalnaberžės dvarui prikelti naujam gyvenimui – buvo pradėtos nesėkmingos derybos su P.Stolypino fondu iš Rusijos.
Neseniai Kalnaberžės dvare apsilankiusi KPD vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Jolanta Miškinytė pakraupo: „Tokie turtingi savininkai, o taip nustekentas turtas!”
Šalin rankas nuo vertybių
„Užteks tylėti ir tik subtiliai paaiškinti naujiesiems dvarininkams jų pareigas. Šiandien padėtis jau yra kritinė.
Jei ir toliau miegosime, karučiais žmonės išveš visą paveldą”, – sakė mažiau negu metus KPD Vilniaus teritoriniam padaliniui vadovaujantis V.Karčiauskas.
„Turime pažaboti ir apsileidusius šeimininkus, ir vagis. Tik nesuprantu, kodėl jais iki šiol nebuvo naudotasi: juk arba rūpiniesi tinkamai, arba prarandi turtą. Kito pasirinkimo tiesiog nėra”, – aiškino V.Karčiauskas. Nesugebi, nemoki pasirūpinti – tuomet šalin rankas nuo vertybių. Tai pripažino Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga, kuri Trakų Vokės dvarą buvo išsinuomojusi 99 metams.
Tačiau net ir bajorams nepavyko išsaugoti paveldo. Dabar šis irstantis dvaras – Vilniaus savivaldybės rūpestis.
Negali nei teisti, nei bausti
KPD atstovai neturi teisės tikrinti įtartinų daiktų įsigijimo dokumentų, o ne kultūros paveldo objektų apskritai negali kontroliuoti, tai būtų vertinama kaip kompetencijos viršijimas.
Taigi neužtenka matyti, kad plytos senos. Prekyba istorinėmis plytomis nėra nelegali. Pavyzdžiui, Užnemunėje daugybė statinių yra iš šiai vietovei būdingų raudonų plytų. Žmonės tokius statinius neretai įsigyja iš anksto nusprendę išardyti.
Jeigu šie pastatai nėra įtraukti į Kultūros vertybių registrą (ten jie turi juridinę apsaugą), Kultūros paveldo departamentas negali imtis jokių veiksmų. Beje, labai daug istorinių plytų į Lietuvą atvežama iš Kaliningrado srities.
Tačiau KP departamentas pats negali nei nuteisti, nei kaip nors kitaip nubausti – tai yra teisėsaugos funkcija. Paveldo objektų plėšimai tiriami lygiai taip pat kaip ir visi kiti.
Šalyje paveldo objektų – šimtai
Lietuvos kultūros vertybių registre yra kone 600 paveldo objektų. Didžioji dalis dvarų turi naujus savininkus, nes buvusių valdytojų palikuonių, kurie atsiėmė šią nuosavybę, nėra daug. Tarp tokių – Raguvėlės, Pūčkorių, Palėvenės, Gulbinėnų dvarai.
Sovietmečiu dvaro sodybos buvo nacionalizuotos ir pritaikytos kolūkių poreikiams: kultūros namams, kontoroms ir pan.
Atėjus Nepriklausomybei prasidėjo turto grąžinimo arba jo privatizavimo procesai. Ten, kur neatsirado savininkų palikuonių arba kur jie nepareiškė noro susigrąžinti tą turtą, jis, kaip ir visas kitas nekilnojamasis turtas, buvo privatizuotas, išdalytas su pajais.
Šio proceso metu kai kurios dvarų sodybos buvo suskaidytos, atsirado keli jų valdytojai, ten sukurti socialiniai būstai. Dabar tai apsunkina dvaro atgaivinimą.
Nemažai savivaldybių, nacionalinių mokslo institucijų, saugomų teritorijų administracijų, muziejų apsiėmė išsaugoti, pritaikyti mokslo ar kultūros reikmėms bent po vieną dvarą. Tarp tokių vertingiausi – Užutrakio, Baisogalos, Kretingos, Rokiškio, Plungės, Šilutės. Likę tapo privačia nuosavybe.
Dalis dvarų buvo perparduoti, keitė ir tebekeičia savininkus. Pavyzdžiui, Belvederio dvarą Jurbarko rajono savivaldybė pardavė aukcione.
Senos plytos interjere – vis dar madingos
Renaldas Petrulevičius
20 metų patirtį turintis statybininkas apdailininkas
„Jau kelerius metus tapo itin madinga apdailai naudoti senovines medžiagas. Iki tol visi norėdavo „euroremonto” naudojant naujas medžiagas, o dabar žmonės būstuose pamėgo antikvarines detales.
Jei užsakovai pageidauja, net naujuose namuose sieną ar jos fragmentą mūrijame iš senovinių plytų. Tiesa, žmonės vis sunkiau jų randa: mažėja vietų, kur dar jų yra likę, o kur buvo, ten jau išrankiota.
Todėl nenuostabu, kad už rankomis pagamintą vieną senovinę plytą skelbimuose prašoma net 10 litų. Brangu, todėl interjere dažniausiai naudojamos neva senovinės plytos, likusios iš senos statybos namų.
Kartais krosnies ar židinio apdailai naudojami senoviniai kokliai. Tiesa, ir jų pasitaiko vis rečiau, nes sėkmingai išmontuoti seną židinį labai sudėtinga. Dėl tos pačios priežasties nepavyksta panaudoti ir senovinių čerpių – jos dažniausiai būna sutrūkinėjusios.
Žmonės renkasi senovines apdailos medžiagas, nes mėgsta antikvarines detales, o ne todėl, kad taupo ar tiki, kad jos bus geresnės kokybės nei šiuolaikinės. Taip tikrai nėra.
Pavyzdžiui, senovinės plytos yra minkštesnės nei šiuolaikinės. Tiesa, jos atsparios šalčiui, kitokiam gamtos poveikiui. Juk Gedimino pilis iki šiol stovi, o jei būtų buvusi sumūryta iš šiuolaikinių plytų, jos sienos jau seniai būtų nuo šalčio susproginėjusios.”
