Aiškėja, kad Nemuno senvagėje iškastas dumblas taip pat atsidūrė kitoje vietoje, nei buvo numatyta projekte.
Beveik prieš šimtmetį įrengto S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo teritorijoje neseniai atsirado apie 170 tonų dumblo, susikaupusio valant netoliese esančius tvenkinius.
Nors kilus skandalui „Kamestos” darbuotojai suskubo rinkti teršalų, iki šiol matyti suversti ledo luitai ir juos dengiantys dumblo likučiai.
Pernai šią įmonę ir jos partnerius užklupo nemalonumai dėl Nemuno kanale iškasto dumblo. Bendrovės vadovai griebė pelningą užsakymą, tačiau negalėdami jo įvykdyti kaulijo įvairių išlygų ir jų sulaukė.
Poveikis paaiškės pavasarį
Aerodromo vadovai prieš porą savaičių iškvietė policijos pareigūnus, kai išvydo į jų valdas sunkvežimiais gabenamą dumblą. Ant įvažiavimo sudėti blokai buvo išstumdyti.
„Kamestos” atstovai tikino betoninių blokų nelietę, o nesusipratimas esą kilo dėl to, kad aerodromo teritorija niekaip nepažymėta, niekas tiksliai negalėjo nurodyti žemės sklypų ribų. Darbuotojai aiškino nežinoję, kad atsidūrė aerodromo teritorijoje.
Jo direktorius Eugenijus Raubickas mano, kad tik pavasarį atšilus orams paaiškės, ar sunkiasvorė technika nepažeidė vandens pralaidos, neliko ratų provėžų, o dumblo likučiai neskleidžia nemalonaus tvaiko.
„Tikiuosi, kad jie nieko blogo neatvežė”, – svarstė E. Raubickas. Jis taip pat laukia aplinkos apsaugos ir kultūros paveldo specialistų išvadų.
Tuomet bus sprendžiama dėl reikalavimo atlyginti žalą.
Sukrovė įmonės aikštelėje
Bendrovė „Kamesta” minima skandalingoje Kauno centre esančio Nemuno kanalo valymo istorijoje.
Pagal projektą, užterštas dumblas iš Nemuno salos turėjo būti vežamas į viešosios įstaigos „Grunto valymo technologijos” Jonavos gamybos bazę. Aplinkai nekenksmingą dumblą planuota išgabenti į Lapių (Kauno r.) sąvartyną.
Tačiau visas dumblas atsidūrė priešingoje nuo Kauno pusėje – jis išgabentas į „Kamestai” priklausančią aikštelę Mauručiuose (Prienų r.).
Nors pati „Kamesta” neturi licencijos valyti dumblą, konkurso laimėtojai Aplinkos ministerijoje sugebėjo gauti leidimą laikinai iškasenas kaupti įmonės valdose.
Iš viso Nemuno kanale buvo iškasta apie 23 tūkst. kubinių metrų dumblo. Beveik trečdalis jo buvo užterštas naftos produktais, sunkiaisiais metalais.
Net nevežė į sąvartyną
Paaiškėjo, kad Nemuno senvagėje iškastas dumblas taip ir nepasiekė Lapių sąvartyno, mat „Kamestai” vėl pavyko gauti išlygų. Dumblas buvo valomas ne Jonavoje, o Mauručiuose esančioje „Kamestos” aikštelėje.
„Dirbti šioje aikštelėje pageidavo pati dumblą valiusi įstaiga”, – aiškino projektą prižiūrėjęs Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Ramūnas Judeika.
Pasak jo, toks pageidavimas pateiktas dėl vietos stygiaus Jonavoje įrengtoje aikštelėje.
R. Judeika tikino, kad dumblui valyti buvo įrengta speciali zona, darbai tinkamai prižiūrėti, todėl aplinka nenukentėjo.
Išvalytą dumblą „Kamesta” panaudojo savo reikmėms – ten pat, Mauručiuose, esančio karjero perdangoms. Bendrovė gavo dvigubos naudos: nemokėjo už dumblo išpylimą sąvartyne ir išvengė išlaidų už krovinio gabenimą.
Ar tokiu būdu nepažeisti konkurso reikalavimai ir kodėl užmerkia akis įvairių šalies kontroliuojančių institucijų darbuotojai?
„Visi veiksmai buvo suderinti su Viešųjų pirkimų tarnyba ir kitomis įstaigomis. Be jų pritarimo negalėtume keisti projekto detalių”, – tikino R. Judeika.
Greitai atsikratė konkurento
Kauno savivaldybė buvo numačiusi, kad Nemuno senvagės valymas ir dumblo išgabenimas iš kanalo kainuos 4,22 mln. litų, o didžiąją dalį reikiamos sumos skyrė Europos Sąjungos (ES) fondai.
Bendrovė „Kauno tiltai” pasiūlė užsakymą atlikti už 3,31 mln. litų ir 2011-aisiais laimėjo konkursą, tačiau atliko tik šiek tiek daugiau kaip pusę vieno iš numatytų darbų.
Pradėję dirbti „Kauno tiltų” specialistai nustatė, kad taip, kaip numatyta techniniame projekte, užterštą dumblą baržomis plukdyti iki žiemos uosto, kur krovinys būtų perkraunamas į sunkvežimius, įmanoma tik išgilinus upės vagą.
Upės vagos gilinimo darbai projekte nebuvo numatyti, todėl įmonės atstovai siūlė atsisakyti vieno transportavimo būdų – krovinio plukdymo baržomis – ir dumblą iškart gabenti tik sunkvežimiais.
Toks jo išvežimo būdas padėtų sutaupyti dar 100 tūkst. litų, tačiau savivaldybė su šiuo pasiūlymu nesutiko neva dėl techninio projekto nurodymų neatitikimo ir sutartį su bendrove nutraukė.
Paskelbus naują konkursą jo nugalėtoju tapo bendrovių „Kamesta”, „Hidrum” ir valstybės įmonės Vandens vidaus kelių direkcijos konsorciumas.
Tuomet miesto valdžios požiūris staiga smarkiai pasikeitė: ji numojo ranka į projekto reikalavimus, kurie prieš tai buvo tapę viena pagrindinių priežasčių atimti užsakymą iš „Kauno tiltų” darbuotojų.
Siekiant apsaugoti aplinką, vienas svarbiausių reikalavimų konkurso dalyviams buvo turėti plaukiojantį kraną su greiferiniu kaušu, kuris dumblą iš sėsdintuvo kastų tiesiai į baržas, todėl nei Nemuno salos pakrantei, nei jau išvalytai upės vagai nepadarytų jokios žalos.
Tačiau Nemuno salos pakrantėje atsirado paprastas ekskavatorius (nuotr.). Jis paprastu kaušu sėmė dumblą ir pylė pakrantėje arba į baržas: darbų vykdytojams buvo leista nenaudoti krano su greiferiniu kaušu, nes tai esą nėra esminis reikalavimas.
„Kamestos” darbuotojai Nemuno saloje savavališkai įsirengė laikinus privažiavimo kelius prie sėsdintuvo, nors projekte tai nebuvo numatyta, išvažinėjo sunkiasvore technika krantines, užterštą dumblą paskleidė ant žaliosios vejos, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio ir žalos neskaičiavo.
Reikalavimas plukdyti dumblą baržomis priminė absurdo spektaklį – sunkiaisiais metalais užterštas dumblas buvo plukdomas tris kilometrus, išpilamas žiemos uoste, o jau tuomet gabenamas sunkvežimiais į laikinąją „Kamestos” aikštelę.
