Be to, rašytinis sutarties tekstas galimai padės išvengti ir dalies ginčų tarp šalių, iš anksto aptarti, kam tenka prekės pristatymo, pakrovimo, iškrovimo išlaidos ir kt.
Atsižvelgiant į pirkimo–pardavimo teisinių santykių populiarumą, šiame straipsnyje pateikiamas trumpas keleto pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarties aspektų apibūdinimas, o straipsnio pabaigoje pridedama pavyzdinė šios sutarties forma kartu su prekių perdavimo–priėmimo aktu. Sutarties forma yra skirta kilnojamojo, neregistruotino daikto pirkimui–pardavimui.
Samprata. Pirkimo–pardavimo sutartis – tai susitarimas, kuriuo pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja tą daiktą (prekę) priimti ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).
Dalykas (kas parduodama?). Pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti bet kokie daiktai, kurie nėra išimti iš civilinės apyvartos. Tai gali būti tiek pardavėjo jau turimi daiktai, tiek daiktai, kuriuos pardavėjas sukurs ar įgis ateityje. Be to, šios sutarties dalyku gali būti ir turtinės teisės, kurių įstatymai nedraudžia perleisti, bei kitas turtas (pvz., komercinės paslaptys).
Būtina paminėti ir tai, kad pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra esminė šios sutarties sąlyga. Tai reiškia, jog jeigu iš sutarties nebus aišku, ką būtent pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka, sutartis bus laikoma nesudaryta. Todėl šioje sutartyje reikalinga aiškiai įvardyti (apibūdinti) prekę (nurodyti prekės pavadinimą) ir jos kiekį.
Kaina. Parduodamos prekės kaina turi būti išreikšta pinigais (jeigu už prekę atsiskaitoma ne pinigais, o, pavyzdžiui, kitu daiktu – tokia sutartis paprastai bus laikoma ne pirkimo–pardavimo, bet mainų sutartimi). Kaina sutartyje gali būti nustatyta tiek litais, tiek ir užsienio valiuta.
Tačiau prekės kaina nėra esminė šios sutarties sąlyga. Tai reiškia, jog net jeigu sutartyje šalys nenurodė (neaptarė) prekės kainos, sutartis vis tiek bus laikoma sudaryta. Tokiu atveju prekės kaina bus laikoma ta kaina, kuri sutarties sudarymo metu buvo įprastai toje prekybos srityje mokama už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja – protingumo kriterijus atitinkanti kaina.
Prekių kokybė. Sutartyje šalys taip pat gali aiškiai aptarti, kokius kokybės reikalavimus turi atitikti parduodamos prekės. Be to, sutartyje gali būti nustatytas ir prekių kokybės garantijos terminas. Pažymėtina, jog jeigu prekių kokybė sutartyje nėra aptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai yra naudojami. Tačiau, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui.
Pagrindinės šalių pareigos. Pagrindinės pardavėjo pareigos yra: 1) perduoti prekę ir nuosavybės teisę į ją pirkėjui; 2) užtikrinti, kad perduodama prekė atitiktų jai keliamus reikalavimus. Pažymėtina, jog pareiga perduoti prekę ir jos įvykdymo momentas yra labai svarbūs, nes paprastai nuo prekės perdavimo pirkėjui momento, pirkėjui pereina ir tos prekės atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika.
Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina prekės perdavimo pirkėjui faktą ir tikslų momentą užfiksuoti šalių pasirašomame prekių perdavimo – priėmimo akte. Tuo atveju, jeigu prekė yra perduodama pirkėjui sutarties sudarymo metu, galima atskiro prekės perdavimo – priėmimo akto nesudaryti, o tiesiog užfiksuoti sutartyje aplinkybę, jog prekė yra perduota pirkėjui sutarties sudarymo metu.
Pagrindinės pirkėjo pareigos: 1) Sumokėti prekės kainą; bei 2) priimti perduodamą prekę. Kadangi šiais laikais prekės kaina neretai sumokama banko pavedimu, todėl atitinkamos pinigų sumos sumokėjimo faktą paprastai nėra sudėtinga įrodyti. Tačiau, jeigu prekės kaina yra mokama grynaisiais pinigais, tuomet rekomenduotina pareikalauti iš pardavėjo rašytinio dokumento, kuriame būtų užfiksuotas atitinkamos pinigų sumos gavimo faktas.
Forma. Kaip minėta, pirkimo – pardavimo sutartis paprastai gali būti sudaroma tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais, tiek paprasta rašytine ar notarine forma. Tačiau reikėtų turėti omenyje, jog tam tikrais atvejais įstatymai numato, kad sutartis privalo būti sudaryta paprasta rašytine forma (pvz., jeigu pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaroma tarp fizinių asmenų ir sutarties suma (kaina) yra didesnė kaip 5000 Lt, išskyrus atvejus, kai sutartis ir įvykdoma jos sudarymo metu) arba notarine forma (pvz., nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis).
Patirtis rodo, kad paprastai sutarties tekstą pasiūlo viena iš šalių (dažnai pardavėjas), ir neretai šios sutarties sąlygos būna palankesnės būtent ją pasiūliusiai šaliai.
Todėl kiekvienu atveju rekomenduotina atidžiai skaityti sutarties tekstą ir siūlyti pakeisti ar papildyti atitinkamas sutarties nuostatas, kad jos kuo labiau užtikrintų abiejų šalių (o ne vien sutartį pasiūliusios šalies) interesus.
Sutarties formą galite atsisiųsti čia.
