„Du gabaliukai gintaro. Bent jau degalams užsidirbau”, – kaliningradietis Sergejus sugrūda juos giliai į kišenę. Jis, kaip dar apie 300–400 gintaro žvejų, ir žiemą, ir vasarą mirksta jūroje, iš putojančio vandens graibydamas Baltijos auksą.
Dažniausiai gintaro žvejų tinkluose atsiduria nedideli 20–50 gramų gintaro gabalėliai. Sužvejoti kilogramo dydžio – kiekvieno svajonė.
Mat pardavus tokį į kišenę galima įsidėti 3 tūkst. eurų (per 10 tūkst. litų). Tačiau ir tai – ne riba. Aukštos kokybės deimantu nušlifuoto gintaro kilogramą galima parduoti ir už 3500 eurų.
Gintaro kainos vis dar sklando padebesiuose. Kilogramas populiariausių 20–50 gramų gintaro gabalėlių 2011-aisiais kainavo 600 eurų (2070 litų), pernai – kone tūkstantį eurų (3450 litų).
Vieni ilsisi, kiti perka
Gintarą, kaip ir švelniakailių žvėrelių kailiukus, pastaruosius 4 metus kone aklomis graibstė kinai. Kokybė jiems buvo nesvarbi.
Tačiau šiuo metu, atrodo, burbulas bliūkšta. Kinai ėmė žiūrėti, už ką kloja pinigus.
„Tai gerai”, – nustebino šiuo metu 10-ąją tarptautinę gintaro ir juvelyrikos parodą Vilniuje rengiantis Giedrius Guntorius, bendrovės „Amber Trip” vadovas.
Gerai, nes šiuo metu besiilsintys Amerikos ir Vokietijos gintaro pirkėjai grįš į verslą. Kol kas daugiausia gintaro kaip žaliavos iš kaliningradiečių nuperka rusai, lietuviai ir kinai.
„Gintaras neturi sienų. Jis – visų, bet jo sostinės yra trys”, – pasakojo G. Guntorius. Tai Jantarno miestelis Kaliningrado srityje, Gdanskas Lenkijoje ir Palanga Lietuvoje.
Mūsų šalies gintaro ir juvelyrikos dirbinių įmonės nesėdi be darbo. Bet jos, kaip ir antikvariatai, nori likti nepastebėtos.
„Pernykštis eksportas? Bus apie 2 tonas gintaro ir jo dirbinių”, – prasitarė vienos įmonės vadovas. Tai kone 7 mln. litų pajamų.
Kainas nustato Vilniuje
Rytoj į tarptautinę parodą „Gintaro pasaulis” sostinės viešbučio „Radisson Blu” konferencijų centre rinksis profesionalai – tie, kurie dairosi žaliavos. Taip pat įvairių dirbinių gamintojai ir eksportuotojai.
„Gintaras ir jo dirbiniai – didžiulis verslas. Lietuvoje yra gamyklų Šiauliuose ar Klaipėdoje, kuriose dirba net po 300 žmonių. Tai, kas jose pagaminama, reikia parduoti”, – sakė G. Guntorius.
Paroda Vilniuje yra palyginti maža, tačiau jos įtaka didelė. Mat būtent jos metu paprastai nustatomos gintaro kainos tarptautinėje rinkoje.
„Pernai vos savaitei praėjus nuo parodos mūsų sostinėje, gintaro pirkliai suskubo į kitą tarptautinę parodą. Pasirodo, per savaitę gintaras pabrango kone trečdaliu”, – pasakojo G. Guntorius.
Prieš ketverius metus Vilniaus parodoje vieno stendo gaminių iš gintaro (karolių, apyrankių, auskarų) vertė sukosi apie 50 tūkst. eurų (172,5 tūkst. litų), o pernai ji jau buvo šešiskart didesnė.
Smulkių gabaliukų nebeperka
Tačiau gintaro verslo dalyviai šįmet įžvelgia ir pokyčių. Kinai, anksčiau šlavę viską iš eilės, tarsi atsivalgė ir šiuo metu visiškai nebesižvalgo į smulkų (iki 20 gramų) gintarą.
Jiems nebereikia nė juvelyrikos dirbinių, tik žaliavos. Mat papuošalus, kuriuos anksčiau nupirkdavo, perdirbdavo. Pavyzdžiui, prisigamindavo jiems reikalingų šventųjų skulptūrėlių.
„Teko prieš 15–20 metų važinėti po Honkongą, daug bendrauti su kinais. Jie tiesiog alpsta nuo gintaro, tiki jo mįslingu poveikiu. O mes akmenimis tiesiog grožimės”, – pasakojo G. Guntorius.
Nežinia, kuo baigsis gintaro paklausos banga Kinijoje. Prieš 20–30 metų jis tebuvo laikomas statybine medžiaga, tačiau šiuo metu klesti tikra gintaro karštligė. Tiesa, pamažu vėstanti.
Lietuvių stiprybė – vėriniai
95 proc. viso gintaro iškasama Kaliningrado srityje, Jantarno miestelio prieigose. Prekyba su rusais anaiptol ne visada vyksta sklandžiai.
„Niekada gintaro verslas nebuvo ramus.
Tiekimo nesklandumai – natūrali būsena. Tai audros kaltos, tai kvotos saviems, tai rusai nutaria gintarą parduoti tiesiai kinams”, – pasakojo G. Guntorius.
Lietuvos įmonės taip pat gintarą perka iš rusų. Jos štampuoja ir pusgaminius, ir kuria savo gaminius.
Pasaulyje laikoma, kad lietuviai geriausiai gamina papuošalus iš gryno gintaro, o lenkai – iš gintaro ir sidabro.
„Šiuo atžvilgiu mes niekada negalėsime nukonkuruoti lenkų. Ten, kur sidabras, jie nepralenkiami, nes ten juvelyrikos įmonės gauna valstybės paramą.
Gdanske net yra įkurta Pasaulinė gintaro asociacija, kuriai vadovauja šio miesto meras.
Lenkai daro viską, kad tik į parodas priviliotų didžiausius pasaulyje gintaro verslo dalyvius”, – aiškino G. Guntorius.
Užtat rusai, net ir turėdami savo žaliavos, negali kokybe pranokti lietuvių dirbinių. Mat per pastaruosius dvidešimt metų mūsiškiai gintaro meistrai, pasitelkę naujausias technologijas, nukulniavo labai toli.
Įmones skaičiuoja net tūkstančiais
Estija, Latvija, Baltarusija, Lietuva ir Rusija (Kaliningrado sritis) – tai valstybės, kuriose gintaro juvelyrikos verslas nesubyrėjo net pačiais sunkiausiais laikais.
Estijoje, kaip ir Kaliningrade, veikia 300 gintaro apdirbimo įmonių, Baltarusijoje jų yra apie 600, Latvijoje – 1000, Lietuvoje – apie 1200. Jose vidutiniškai dirba po 50 žmonių.
Tarp stipriausių mūsų šalyje – Šiauliuose esanti bendrovė „Premiere”, gamybos ir prekybos įmonė Aukso centras.
Lietuvoje netrūksta ir importuotų gintaro papuošalų. Pavyzdžiui, iš Turkijos vos viena įmonė per mėnesį atveža 100 kilogramų sidabro gaminių su gintaru.
