Europos Sąjungai pažabojus Kiprą sudrebėjo ir daugiau Pietų Europos valstybių. Tų, kuriose siaučia krizė, kurioms gali tekti atsisveikinti su euru arba iš viso bankrutuoti. Ką daryti? Valdžia mato vieną kelią – taupyti. Bet pietiečiai nori ko kito, tad nenuostabu, kad populiarėja antisisteminiai judėjimai.
Antai Italijoje Beppe Grillo judėjimas – populiariausia partija šalyje. Panašaus populiarumo tikisi ir Katalonijoje veikianti partija.
CUP (išvertus iš katalonų k. – liaudies vienybės kandidatūra) pasivadinęs judėjimas siūlo nemokėti valstybės skolos ir kovoti su skurdu kuriant kooperatyvus. Kas tai – atgyjantis komunizmas ar Pietų Europos ateitis? „Lietuvos rytui” radikalaus judėjimo esmę mėgino paaiškinti vienas garsiausių CUP lyderių, Katalonijos parlamento narys Davidas Fernandezas.
– Skelbiate, kad esate antikapitalistai, nepaklusnūs finansinių rinkų diktatūrai. Kodėl?
– Taip, tai tiesa. Esame dabartinės neoliberalios ekonominės sistemos priešininkai. Mes nesutinkame su tokiu pasauliu, kuriame 80 tūkstančių žmonių alksta, o 300 nuolatos turtėja jų sąskaita. Finansinės rinkos taip pat turtėja mūsų sąskaita.
Kitąmet vien Katalonijoje bankai dėl valstybinės skolos interesų praturtės 430 milijonų eurų.
– Kokias alternatyvas siūlote dabartinei politinei ir ekonominei sistemai?
– Pirmasis mūsų pasiūlymas – stabdyti išvarymus iš namų. Prašome, kad nuo balandžio 1-osios nė vienas katalonas neliktų gatvėje dėl skolos bankui. Žinoma, tokiu atveju bankai turės nuostolių, bet jie to ir nusipelnė.
Dar siūlome vyriausybei spausti daug pelno gaunančias privačias Katalonijos bendroves. Pavyzdžiui, bankas „La Caixa” per pastaruosius penkerius metus uždirbo milžiniškus pinigus.
Kodėl jiems netaikomi tokie patys kriterijai kaip visuomenei? Kodėl iš jų nereikalaujama, pavyzdžiui, 500 tūkstančių eurų kontribucijos skubiam valstybės gelbėjimo planui?
Taip pat siūlome Katalonijai atsisakyti mokėti palūkanas. Privalome apsvarstyti skolą ir išanalizuoti, kuri jos dalis yra legali, o kuri – privati skola, paversta valstybine. Taip pat siūlome neatitikti deficito reikalavimų. Jei valstybė nori garantuoti minimalias gyvenimo sąlygas, tegu biudžeto deficitas būna didesnis.
– Skamba kaip utopija, bet jūs sakote, kad utopija – tai pokyčių variklis. Kokia yra kasdienybė bandant atnešti utopiją į parlamentą?
– Mums parlamentas – priešininko teritorija, tad CUP parlamente – tai Trojos arklys. Todėl mūsų užduotis sudėtinga, bet vaisinga.
Mes tikime ne parlamentu, o žmonėmis. Mums patinka Milano Kunderos frazė, kad žmogaus kova su galia yra atminties kova su užmarštimi.
Manau, kad visi didieji žmonijos laimėjimai prasidėjo kaip utopijos. 1989 metais aš buvau tarp kelių jaunuolių, Ispanijoje atsisakančių tarnauti kariuomenėje. Tuomet mus, pacifistus, taip pat vadino išprotėjusiais ir utopistais.
Praėjus 12 metų privalomos tarnybos kariuomenėje nebėra. Utopija – tai horizontas. Ji padeda eiti pirmyn. Reikia išdrįsti nepaklusti realybės diktatūrai ir žiūrėti tolyn, siekti būti kitokiems.
Taip, prieš kelerius metus tai būtų atrodę kaip utopija, kad mes ten parlamente drąsiai šnekėsime ir nepaklusime. Tačiau noriu pabrėžti, kad mes nereikalaujame nieko nauja.
– Patekę į Katalonijos parlamentą jūs iškart susimažinote atlyginimus. Kodėl?
– Manome, kad politika – tai ne būdas pralobti, o paslauga visuomenei.
Taip mes norime išvengti užsisėdėjimo ir korupcijos.
Vidutinis Katalonijos parlamento deputato atlyginimas – 6–7 tūkstančiai eurų.
CUP parlamentarų atlyginimas – 1600 eurų. Negalime eiti dvigubų pareigų.
– Kodėl nusprendėte žengti į parlamentą? Ar CUP atėjimas į parlamentą reiškia, kad nebeprotestuosite gatvėje?
– Jaučiame, kad išgyvename baisią demokratinę krizę. Todėl norime, kad balsai, kurie šaukia gatvėje, būtų girdimi ir parlamente. Čia labai mažai kalbama apie tikrąsias krizės pasekmes. O mūsų užduotis – ne vien kritikuoti, bet ir kurti.
Mes tikime demokratija, kuri neperleidžia užduočių kitiems.
– Ar kada nors išvysime nepriklausomą Kataloniją?
– Taip, tik nežinome, kada. Istorija juk nėra iš anksto surašyta. Aš tikiuosi, kad Katalonija taps nepriklausoma kaip įmanoma anksčiau.
Norime, kad mūsų tauta galėtų pati nuspręsti dėl savo likimo, mes priimsime bet kokį referendumo rezultatą.
