Dažnas šiandieninis pensininkas turi išsiversti ir su mažiau nei 1000 litų per mėnesį. Tie, kurie pensinio amžiaus sulauks po keliolikos ar keliasdešimties metų, viliasi per mėnesį gauti tiek pinigų, kad netektų graudžiai dūsauti ir grumtis su beviltiškumo jausmu dėl staiga smarkiai pablogėjusio gyvenimo.
Orią senatvę užtikrina ne tik finansai
Vytautas Liatukas, 23 metai, finansų analitikas: „Jei pusės pensijos užtektų padengti būtinosioms išlaidos, tai turbūt padėtų jaustis oriai senatvėje, žinant, kad yra kuo finansuoti galvoje vis dar besisukančias idėjas“. Ketina pensijai kaupti trečiosios pakopos fonduose.
„Nėra taip lengva pasakyti, kiek reikėtų pinigų norint jaustis oriai senatvėje. Tai priklauso nuo to, kokį gyvenimą esi susikūręs iki to laiko, kokiame mieste gyveni, kokiame bute ar name, kokia tavo sveikata ir netgi kaip laikosi tavo vaikai, ar jie gyvena tavo mieste, Lietuvoje ar užsienyje.
Ar tavo anūkai atvežami visai vasarai ir norisi juos oriai finansiškai išlaikyti tuo laikotarpiu, ar jie atvyksta tik kartkartėmis ir jų gerove visapusiškai pasirūpina jų tėvai.
Be to, viskas priklauso nuo pomėgių, kuriuos esi įgijęs iki to laiko. Jei gyvenimas iki pensijos buvo lengvas ir finansai niekada nebuvo kliūtis, tuomet ir pomėgiai galėjo susiformuoti brangesni, tad ir senatvei reikėtų ir sukaupti daugiau.
Juk išlaidos skirsis, jei laisvalaikiu norėsi eiti į operą, o ne namie žiūrėti televizorių. Ypatingomis progomis paragauti brangaus vyno ar vis dėlto savo sodyboje pasigaminto gėrimo, panaudojant pernykštį derlių? Ar užteks jėgų ir išliks troškimas keliauti, ar vis dėlto tolimų kraštų istorijos bus perskaitytos iš bibliotekoje pasiskolintų knygų.
Vis dėlto, mano manymu, labai retu atveju įmanoma įprastiniu supratimu gyventi oriai gaunant dabartinę vidutinę pensiją (apie 800 litų). Kiek kitokia situacija, jei gyvenama kaime, sodyboje, kai kasdienes maisto išlaidas sumažina savas derlius.
Tačiau ne vienam, netgi pernelyg daug neišlaidaujančiam didmiesčio gyventojui, einančiam septyniasdešimt ketvirtuosius metus, nesunkiai galėtų pritrūkti ir dabartinės vidutinės mėnesio algos dydžio pajamų (apie 1700 litų atskaičius mokesčius).
Mat iš jos reikėtų sutaupyti tiek pažintinėms kelionėms, tiek laisvalaikio kultūrinei programai, tiek draugų, vaikų ir anūkų lankymui. O kur dar galimybė apsirengti antro dešimtmečio neskaičiuojančiais drabužiais bent jau einant į šventę. O dar ir Kalėdų seneliu pabūti norisi.
Jei pusės pensijos užtektų padengti būtinosioms išlaidos, tai turbūt padėtų jaustis oriai senatvėje, žinant, kad yra kuo finansuoti galvoje vis dar besisukančias idėjas.
Taigi nėra lengva numatyti reikiamą pensijos dydį. Kiekvieno žmogaus poreikiai skirtingi, taip pat ir gebėjimas pinigus panaudoti teisingai, išradingumas ieškant būdų sutaupyti neprarandant gyvenimo kokybės.
Ar „senjorų dienos“ parduotuvėse, vaistinėse yra oru ar ne? Galbūt taip, jei tai leidžia sutaupytus pinigus vėliau išleisti auksinių vestuvių proga išvykus į kelionę vakarienei mieste, o ne vežantis sumuštinių su pigia lietuviška dešra.
Nors man dabar tik 23-eji, pensijos klausimas jau ir anksčiau yra užklydęs į galvą. Tačiau tai nutinka gan retai ir vis dar sunku prieš darant kokį nors finansinį sprendimą turėti galvoje, kad tai teigiamai arba neigiamai atsilieps senatvėje.
Tačiau bent mažą dalį gaunamų pinigų, tiek vaikystėje sukauptų, tiek dabar uždirbamų, stengiuosi atidėti ateičiai, šiek tiek investuoti.
Taip pat ketinu pasinaudoti trečios pakopos pensijų fondais, taip elgtis skatina galimybė gauti papildomų įnašų į pensijų fondą iš darbdavio (kaip vieną iš skatinamųjų priemonių), priklausomai nuo mano paties indėlio į fondą.
Atrodytų racionalu būtų pinigus pradėti taupyti, investuoti kuo anksčiau. Juk paprasčiausia sudėtinių palūkanų formulė parodys, kad dalis uždirbamų pajamų, atidėtų su 4 proc. metine grąža (grąža pateikta tik kaip pavyzdys ir yra daug didesnė už dabartines indėlių palūkanas ir drauge mažesnė už istorinę ilgojo laikotarpio grąžą akcijų rinkose), kai tau 18 metų, išėjus į pensiją 65-erių (pensinis amžius nuo 2026 metų) prie pensijos prisidės padidėjusi 6 kartais, o atidėjus tą pačią sumą pinigų, kai tau 28-eri, vos 4 kartais.
Žinoma, čia neatsižvelgiama į infliaciją, kuri esant šioms palūkanoms lemtų, kad po tų kelių dešimtmečių ta 6 kartus padidėjusi suma neleistų nusipirkti gerokai pilnesnio prekių krepšelio nei dabar atidėta pinigų suma. Taigi reikėtų paieškoti bent truputį didesnę grąžą generuojančių priemonių.
Be to, nereikėtų pamiršti, kad jaunas žmogus gali investuoti sutaupytas lėšas kur kitur, kad jos neštų didesnę grąžą, naudotis ne vien tradiciniais investavimo instrumentais. Tai galėtų būti mėginimas kurti savo verslą arba įgyti kuo geresnį išsilavinimą, jei tikėsime, kad tai lemia didesnes pajamas ateityje.
Galu gale reikia nepamiršti jaunam žmogui suteikiamų didesnių galimybių, investuoti į gerus įspūdžius, savęs tobulinimą, intelektines, žmogiškąsias vertybes, nes ne vien sukauptas finansinis turtas užtikrins orią senatvę.“
Kaupti senatvei neturi galimybių
Darius Klibavičius, 33 metų, Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojas: „Jeigu pensininku tapčiau šiandien, norėtųsi gauti 2000-2500 litų pensiją. Tokios sumos turėtų pakakti būtinosioms išlaidoms ir kitiems asmeniniams poreikiams bei interesams patenkinti“. Pensijai papildomai nekaupia, nepasitiki privačiais pensijų fondais.
„Galvoti apie senatvę ir būsimą pensiją šiuo metu Lietuvoje sudėtinga. Akivaizdu, kad dabar ne visiems dirbantiesiems, net ir turintiems aukštąjį išsilavinimą bei reikiamo darbo patirtį, pavyksta užsitikrinti stabilias aukštas pajamas sau ir savo šeimai. Maža to, dauguma pensininkų dabar balansuoja ties išgyvenimo riba. Todėl planuoti, kas bus po 30 metų yra itin sudėtinga.
Juolab tikėtina, kad Lietuvoje po 30 metų turėsime didžiulių ekonominių problemų dėl besitęsiančios emigracijos ir prastos demografinės situacijos.
Jeigu pensininku tapčiau šiandien, norėtųsi gauti 2000-2500 litų pensiją. Tokios sumos turėtų pakakti būtinosioms išlaidoms ir kitiems asmeniniams poreikiams bei interesams patenkinti.
Būtų idealu, jei 50 proc. pensijos pakaktų mokesčiams ir būtiniausioms prekėms – maistui, vaistams – apmokėti. O visa kita galėtų būti skirta laisvalaikiui, kelionėms, pramogoms, kultūrinei veiklai. Deja, šiuo metu Lietuvoje nedaugelis žmonių gali sau leisti nebedirbti atėjus ir pensiniam amžiui.
Oria senatve laikyčiau tokį būvį, kai žmogus gali tenkinti savo poreikius pernelyg nesijaudindamas dėl savo turimų išteklių limito. Galiu pateikti pavyzdį. Kadangi mūsų gimnazija yra Kauno senamiestyje, tai beveik kiaurus metus pro šalį praeina įvairiausių tautybių ir rasių turistai. Dauguma jų pagyvenę, garbingo amžiaus žmonės.
Man smagu ir sykiu pavydu, kad šie pensininkai, būdami aktyvūs ir smalsūs žmonės, gali sau leisti keliauti po pasaulį. Iš jų veidų žvelgia ori senatvė, savigarba ir aukšta savivertė. Tačiau labai liūdna, kad mūsų pačių pensinio amžiaus tėvai jau seniai atsisakė panašių ambicijų, svajonių įgyvendinimo.
Visą gyvenimą išdirbę biudžetinėse įstaigose, jie negauna tokios pensijos, kad adekvačią jos dalį galėtų skirti laisvalaikiui, kelionėms, sveikatos stiprinimo procedūroms.
Jų gaunama pensija visų pirma skirta fiziologinių ir saugumo poreikių tenkinimui (mokesčiai, maistas, vaistai). Visa kita – kultūriniai renginiai, pramogos, kelionės į užsienį, poilsis kurortuose ar sanatorijose - jiems neprieinama. Taigi aš norėčiau tokios senatvės, kad galėčiau pagal tuometines sveikatos galimybes mėgautis gyvenimu ir turėti tam pakankamai išteklių.
Pernelyg nesidomiu pensijų kaupimo fondais, nes jie man atrodo nepatikimi ir neefektyvūs. Šiuo metu nesu įsipareigojęs kuriam nors iš jų. Kartais banke ar pašto skyriuje patiriu spaudimą patikėti savo pajamas vienam ar kitam fondui, tačiau vertinu tai kaip reklamą.
Kaupti pensijai neturiu galimybių, nes didžiąją pajamų dalį mūsų šeima turi skirti būtiniausiems poreikiams – būsto nuomai, įvairiems mokesčiams, pragyvenimo išlaidoms, automobilio išlaikymui. Sutinku, kad norint turėti galimybę oriai gyventi senatvėje, reikėtų bent dalį pajamų atsidėti santaupoms ar investuoti. Šiandieninėmis sąlygomis Lietuvoje tai daryti gana sudėtinga.“
Svarbu, kad nereikėtų prašyti pinigų iš vaikų
Jolanta Talaikytė, 49 metų, dizainerė, dėstytoja: „Vilniuje gyvenančių pensininkų, kad būtų patenkinti jų poreikiai ir nereikėtų tramdyti norų, pajamos turėtų suktis apie 5000 litų. Pagal savo sumokamus mokesčius aš dabar išlaikau tris pensininkus, tad turiu teisę tikėtis, kad ateityje ir aš būsiu išlaikoma“. Senatvei kaupia privačiuose pensijų fonduose, turi draudimą, atideda dalį atlygio.
„Gyventi oriai sulaukus pensijos – tai gyventi nekeičiant savo ankstesnių įpročių. Jei žmogus dabar gyvena pasiturimai, jis juk nenorės gyventi prasčiau. Ir aš nenorėčiau.
Man svarbu, kad pinigų pakaktų ne tik būtinosioms reikmėms, bet ir aprangai (būdama dizainerė, esu tikra, kad būtina atnaujinti drabužinę), pramogoms, kultūriniams renginiams, kelionėms.
Man atrodo svarbu, kad pensininkui nereikėtų prašyti vaikų finansinės paramos.
Manau, jog Vilniuje gyvenančių pensininkų, kad būtų patenkinti jų poreikiai ir nereikėtų tramdyti norų, pajamos turėtų suktis apie 5000 litų.
Žinoma, žmogus gali valgyti vien kruopas, tačiau kad gerai jaustųsi, jis turi galėti įsigyti ir daržovių bei vaisių.
Aš juk moku visus mokesčius, tad galiu tikėtis, kad ateityje jie grįš. Pagal savo sumokamus mokesčius aš dabar išlaikau tris pensininkus, tad turiu teisę tikėtis, kad ateityje ir aš būsiu išlaikoma. Žinoma, suprantu, kad gimstamumas mūsų šalyje mažėja.
Senatvei kaupiu ir pensijų fonduose, ir taupydama, turiu ir draudimą.“
Jauniems - didesnės galimybės senatvėje gyventi sočiau
Violeta Klyvienė, „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims:„Ori pensija“ - tokio apibrėžimo mokslinėje literatūroje nėra, yra terminai „pensijos ir darbo užmokesčio santykis“ arba „pensijos grąža“.
Empiriniuose tyrimuose kaip tikslinis rodiklis, t.y. kokia turėtų būti „ori“ pensija, dažniausiai yra nurodoma 60-85 proc. prieš pensiją buvusių pajamų lygio.
Lietuvoje vidutinės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis šiuo metu sudaro apie 50 proc., o 2005-2006 svyravo tik apie 36-37 proc., tačiau reikia turėti omenyje, kad pastarąjį rodiklį paveikė ne tik vidutinės pensijos padidėjimas (aišku, tas buvo daroma, ypač prieš krizę 2008 metais), bet ir darbo užmokesčio smukimas.
Todėl ilguoju laikotarpiu tokio santykio išlaikyti nepavyks, greičiausiai pensijos grąžos lygis svyruos apie 30-35 proc. Tai lems poreikis sumažinti didžiulį einamąjį Sodros deficitą ir gyventojų senėjimas.
Tačiau kalbant apie pastarąjį santykį būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Sodos sistemai būdingas didžiulis perskirstomasis elementas, t.y., senatvės pensijoms būdinga lubų sistema - iš valstybės biudžeto mokamos pensijos negali viršyti 1,3 vidutinio darbo užmokesčio (VDU), tai sudaro iki 3 tūkst. litų. Panašaus lygio yra ir Sodros didžiausia pensija, tačiau ją realiai gauna vos keli procentai senatves pensininkų, dažniausiai tai valstybinių ir išskirtinių pensijų gavėjai. Daugumos pensininkų pensija sudaro iki 1000 litų.
Taigi tų dirbančiųjų, kurių darbo užmokestis didesnis už vidutinę senatvės pensiją, pensija bus gerokai mažesnė nei jų priešpensinės pajamos dėl vadinamojo pajamų perskirstymo elemento.
Galimybė dalyvauti kaupimo sistemoje šį perskirstymą šiek tiek sumažina, ir tuomet atsiranda tikimybė, ypač jauniems žmonėms, kuriems iki pensijos likę 20-30 metų, tikėtis didesnės vadinamosios pensijų grąžos, nei išliekant vien „Sodros“ sistemoje.“
