Šachtose slypintys Riko kalno turtai – su mirties prieskoniu

Ieškodami sidabro ir alavo kalnakasiai iš Bolivijos ardo Riko kalną. Toks darbas dažnai jiems kainuoja gyvybę, bet jie nesitraukia.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jul 15, 2013, 6:00 AM, atnaujinta Mar 3, 2018, 1:26 AM

Augustino Sanchezo kakta žliaugia prakaitas. Jis sunkiai tempia uolienos nuolaužų prigrūstą karutį.

Paskui, trumpam pakėlęs akis, toliau stumia pusantro centnerio sveriantį krovinį per duobėtą, akmeningą žemę, balas, siekiančias iki kulkšnių, plonas lentas, kurios menkai uždengia metro gylio duobes, rašo  „Lietuvos rytas“.

Lydi mirties alsavimas

Tūkstantį kartų Augustinas jau žengė šiuo keliu. Jis įprato prie aštraus amoniako kvapo, dulkių, mirties alsavimo, kuris laibam 15-mečiam vaikinukui jau seniai tapo nuolatiniu palydovu.

Jau metai A. Sanchezas darbuojasi ankštose Riko – „turtingo kalno“ (taip 4800 metrų aukščio pakilimas Pietų Bolivijoje vadinasi išvertus iš ispanų k.) šachtose.

Augustinas ieško sidabro ir alavo, kad jo šeima galėtų pragyventi. Bet jei jis Riko kalne dirbs dar ilgai, galbūt ir pats neliks gyvas.

Mėgina vilioti paskolomis

„Nebegaliu pasakyti, kiek laidotuvių jau dalyvavau“, – Vokietijos leidinio „Zeit“ žurnalistui pasakojo 25-erių Maxime’as Chiquet.

Pro jo biuro langus atsiveria vaizdas į milžinišką gelsvai rudą Riko kalną, stūksantį už dviejų kilometrų, pietiniame Bolivijos Andų miesto Potosio pakraštyje.

Metams bėgant M. Chiquet akyse Riko vaizdas pasikeitė. Šis kalnas iš negyvos akmens ir metalo struktūros virto jo priešininku, konkurentu, kurį jam taip svarbu nugalėti.

M. Chiquet nori iš kalno išplėšti jo aukas. Šveicarijos pagalbos organizacijos „Voces Libries“ („Laisvi balsai“) pavedimu jis mėgina sulaikyti rūdos kasyklos darbininkus, kad jie neitų ten darbuotis.

To norima pasiekti teikiant jiems paskolas ir dovanas. Bet Riko kalnas turi ir savo argumentų.

Sidabro, alavo, cinko ir švino vilionių aukomis tampa daugelis. M. Chiquet kovoja ir su tuo, ir su laiku.

Visus masina alavas

Riko kalnas taip išskaptuotas tūkstančių šachtų, kad ekspertai jį laiko nestabiliu.

Jau dabar jis įdubęs maždaug 200 metrų, ant jo viršūnės susidarė toks pat krateris kaip ugnikalnio.

Gražioji kalva, kaip Riko kalną vadina indėnai savo kečujų kalba, tėra trapus fasadas, už kurio slypi perėjimų labirintas.

Jei rūdos kasyklų darbininkai toliau gremš uolieną, vis giliau skverbsis į kalną, netruks ateiti diena, kai virš jų kalnas tiesiog sugrius.

Tai būtų tragiška šimtmečius besitęsiančios dramos, kuri visada buvo neatsiejama nuo pelno ir mirties, pabaiga.

Dabar kalnas patiria naują pakilimą, pirmiausia dėl didžiulės alavo – žaliavos, kuri naudojama tiek konservų dėžutėms, tiek elektroniniams puslaidininkiams gaminti – paklausos.

Šio metalo pirmiausia reikia Kinijai.

Būtent dėl jo tamsiuose Riko kalno griaučiuose savo gyvybe rizikuoja 15 tūkstančių kalnakasių.

Per dieną – 4 tonos

Siaurose šachtose, į kurias kas rytą traukia 15-metis A. Sanchezas, telkšo vanduo, bėgantis iš paties Riko kalno.

Jo grupėje dirba dar penki tokie patys vaikinukai kaip jis. Jie garsiai kosi ir išspjauna rudos spalvos skreplius.

A. Sanchezas, kurio drabužiai nuo dulkių balti, vis tempia karučius. Tai pradedančiųjų darbas: monotoniškas ir atimantis daug jėgų.

Tie, kurie yra ant aukštesnio hierarchijos laiptelio, ardo uolieną suslėgto oro kaltais arba gręžia skyles sprogdinimams dinamitu.

Iki šio darbo A.Sanchezui dar toli. Per dieną jis turi nutempti apie 50 krovinių, kurių kiekvieno svoris – apie 80 kilogramų.

Jaunas subtilių veido bruožų vaikinukas per dieną pertempia apie keturias tonas sutrupintų uolienų.

Darbuojasi dėl maisto

Pagal Bolivijos įstatymus, rūdos kasykloje A. Sanchezas galėtų dirbti tik sulaukęs 18 metų, bet jokios kontrolės nėra.

Bolivija – neturtingiausia Pietų Amerikos šalis, joje pinigų daugeliui šeimų pakanka tik tokiu atveju, jei dirba ir vaikai.

Prie Riko kalno triūsia šimtai nepilnamečių, jauniausi – pradžios mokyklos amžiaus.

A. Sanchezas turi šešis jaunesnius brolius ir seseris, bet jie dar nedirba.

„Čia esu ir dėl jų. Mums reikia maisto“, – sako A. Sanchezas.

Jis per dieną uždirba 60–90 Bolivijos pesų (iki 35 litų), nelygu, kiek vertingų metalų jo grupė išgavo iš savo ruožo. Pinigus išmoka Eduardo Martinezas, rūdos kasyklos vadovas, kurį visi čia vadina donu Eduardo.

Bijo valstybės įsikišimo

Neaukšto ūgio 58 metų E. Martinezas – vieno iš daugiau nei 30 kooperatyvų, kurie tarpusavyje pasidalijo rūdos kasyklas, narys. Ar daug pelno šachtos duoda atskiroms bendrijoms – laimės dalykas.

Esama kai kurių palyginti turtingų kooperatyvų, kurie gali sau leisti įsigyti suslėgto oro kaltus ir nuosavus autotraukinius.

Kitos mažiau pajamų duodančios rūdos kasyklos neretai turi nuomotis darbo įrankius, o tai sumažina jų pelną.

Kooperatyvai uolienas pristato į metalo fabrikus, esančius už miesto ribų, ten nustatoma alavo koncentracija. Mokama pagal tarptautines biržų kainas.

Kiek ilgai galės gyvuoti kooperatyvų sistema, nežinia.

Bolivijos prezidentas Evo Moralesas nori kalnakasybą nacionalizuoti. Tačiau dar praėjusiame amžiuje buvo likviduota valstybinė kalnakasybos bendrovė „Comibol“.

Bet dabar, kai dėl paklausos iš Kinijos ir Indijos kainų kartelė laikosi itin aukštai, vyriausybė vėl nori įžengti į verslą.

Prieš tokį Bolivijos valdžios ketinimą daugelis kalnakasių nusiteikę neigiamai.

Jie baiminasi, kad rūdos kasykloms perėjus į valstybės rankas ši priims į darbą kur kas mažiau žmonių.

Pavyko laiku pabėgti

Didžiulės žaliavų kainos pritraukia žmones iš kaimo. Juos, kaip ir A. Sanchezas, tūkstančiais samdosi kooperatyvai.

Už sunkų darbą jie gauna mažiausiai, bet dažnai tai yra daugiau, nei jie uždirbtų iš savo prastų žemių.

„Prie kalno ateina visi, kuriems reikia pinigų, o jie nieko kito nemoka. Priėmimo į darbą principas paprastas: šiandien atėjai, rytoj pradedi dirbti“, – sako 44-erių Rolando Colque.

Stambaus sudėjimo vyriškis būdamas jaunas taip pat tampė karučius, bet nuo to laiko praėjo daugiau nei 20 metų. Dabar jis – ekskursijų prie Riko kalno vadovas.

Rolando tėvai anuomet privertė jį mesti šį darbą ir sutaupė pinigų, kad jis galėtų studijuoti turizmo specialybę.

Jie puikiai žinojo, kas nutinka tiems, kurie per ilgai dirba rūdos kasyklose.

Tiesos niekas nenori atskleisti

Niekas tiksliai negali pasakyti, kiek kalnakasių kiekvienais metais praranda gyvybę. Veikiausiai dešimtys. Taip tvirtina rūdos kasyklų darbininkai.

Nepriklausomi ekspertai mano, kad Riko kalne kasmet gali būti šimtai aukų, kurias užgriūva uolienos, sutraiško akmenų plokštės, uždusina nuodingos dujos.

Darbininkai slepia tiesą, kad nebūtų įdiegtos brangiai kainuojančios apsaugos priemonės, nes už jas jiems tektų mokėti patiems.

Parengė Ona Kacėnaitė 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?