Vadybininko darbo esmė – sugalvoti geriausią strategiją, kuri leistų darbą nudirbti efektyviai ir kaip įmanoma produktyviau. Taigi grįžtant prie griovio, geriausia vadybininko pasirinkta strategija, matyt, bus tokia – kasti griovį patogiausia šiek tiek pasilenkus, su kastuvu pasemiant nedidelį žemės kiekį. Tuomet kasti lengviau. Maždaug šitaip vadybininko darbą suprato anglai prieš 200 metų, rašo BBC.
Sekretorius – biuro vadybininkas?
Na, apie griovio kasimą nebuvo užsimenama, bet juk vadybininko užduotis – vadovauti viskam, net ir paprastiems darbams, kuriems jokios vadybos nereikia. Tiesa, gana panašiai vadybininko pareigas ironizuoja ir šiuolaikiniai žmonės. Juk vadybininkų tikrai netrūksta. Trūksta žmonių, galinčių dirbti.
Prieš kelis šimtmečius buvo tik darbuotojai ir savininkai, o tuomet pasirodė ir vienas kitas vadybininkas. Šiuo metu Didžiojoje Britanijoje yra 5 milijonai vadybininkų, dešimt kartų daugiau nei prieš šimtą metų.
Nusišypsoti verčia ne tik šios profesijos atstovų kiekis, tačiau ir tai, kad dažnai pats žmogus savavališkai pavadina save vadybininku, nepaisant to, kad toks nėra. Šiuolaikinis konduktorius jau nebe darbuotojas, lydintis traukinius, o – traukinio vadybininkas. Eilinis administratorius ar sekretorius – biuro vadybininkas. Informacinių technologijų specialistas – informatikos vadybininkas.
Jau ne pirmus metus šiuolaikinis pasaulis išgyvena „vadybininkų amžių“. Kiekvienas save gerbiantis vadovas turi turėti vadybos mokslų diplomą, kelias „Kaip tapti tobulu vadybininku“ knygas ir bent vieną žodynėlį, kad tik nepaklystų vadybininkų sukurtų sąvokų pasaulyje.
Nereikalaukite iš vadybininkų budrumo
Tačiau kažkada pasaulis buvo pajėgus išgyventi ir be vadybininkų. Ir netgi be garbaus vadybininko bakalauro. Daugelio šalių visuomenės sėkmingai be jo išsivertė per pramonės perversmą, kuris pasaulį užvaldė XIX amžiuje.
Atėjus XX amžiui, pasaulis pradėjo susipažinti su vadybininko profesija. Ar bent jau su sąvoka „vadyba“. Tiesa, iki to laiko žmogus, kuris save laikė vadybininku, nebuvo labai gerbiamas. Su šiuo žodžiu buvo siejami ne itin malonūs apibūdinimai.
„XIX a. šio žodžio reikšmė dar nebuvo aiškiai suformuluota, tačiau šiokią tokią prasmę, be abejo, turėjo. Šio amžiaus kultūroje sąvoka „vadyba“ buvo suvokiama kaip nesąžiningo elgesio apibūdinimas. Vadybininkas buvo laikomas tuo žmogumi, kuris valdo svetimų žmonių pinigus. Lyg koks kaubojus, kuris pasiima tavo pinigus ir pabėga su savo arkliu. Vadybininkai turėjo nekokią reputaciją“, – pasakojo Karališkojo Holloway universiteto dėstytoja Lucy Kellaway.
1776 Adamo Smitho veikalas „Wealth of Nations“ yra pirma rimta pastanga ekonomiką atskirti nuo etikos, politikos ir teisės mokslų. Štai kaip knygos autorius apibūdina vadybininkus.
„Kompanijų vadovai, būdami kitų žmonių pinigų vadybininkais, daug labiau nei savųjų, svetimais pinigais negali rūpintis labai atsakingai. Negali svetimų pinigų saugoti taip, kaip saugo savuosius, su tokiu pačiu budrumu“, - rašė A. Smithas.
Kiekviena situacija turi sprendimą
Didžiojoje Britanijoje į vadybininkus vis dar žiūrima kiek įtariai. Ko gero, A. Smitho visai nenustebintų vadovo Fredo Goodwino nesėkmė valdant karališkąjį Škotijos banką. Britų teigimu, vadybininkais nepasitikima ne tik dėl to, kad ne visuomet aišku, ką jie daro, tačiau ir dėl dar vienos abejonės – manoma, kad kartais jie patys nežino, ką daro.
Bet štai pačioje XIX a. pabaigoje vienas Filadelfijos inžinierius suformulavo itin aiškų ir konkretų paaiškinimą, kas iš tiesų yra vadybininkas. Pasak jo, tai tas žmogus, kuris užtikrina darbo našumą ir efektyvumą.
Pirmasis pasaulyje vadybos konsultantas – Frederickas Tayloras. Jis šventai tikėjo, kad kiekvienai kebliai situacijai galima rasti išeitį arba strategiją, kuri padėtų rasti būdą, kaip susidoroti su bėda. Anot jo, vidutinių gabumų darbuotojas nėra kaltas, kad jis tėra vidutinybė. F. Tayloro teigimu, tokiu jį pavertė netinkama vadybos sistema.
„Dėl visko kaltos standartizuotos taisyklės“, - sakė F. Tayloras.
Iki XX a. Didžiojoje Britanijoje nebuvo rimtai žiūrima į vadybininko pareigybę. Ši sąvoka buvo priimama su nemaža įtarumo doze. Reikia pripažinti, kad iki to laiko vadybininkai buvo laikomi tik nesubrendėliais entuziastais.
Vadybininkams reikia...vadybininko?
Po Antrojo pasaulinio karo kone visos žymiausios Didžiosios Britanijos kompanijos buvo valdomas ne profesionalių darbuotojų, turinčių tai sričiai būtiną specifinį išsilavinimą, bet bendrą tos srities išprusimą turinčių vadovų. Tokie vadybininkai manė, kad jie jau viską moka – nėra jokios būtinybės lavinti savo įgūdžius. Tai įrodo ir faktas, kad pirmoji verslo ir vadybos mokykla šioje šalyje atsirado tik 1965 metais.
Per šį laiką atsirado ir tam tikri „vadybininko kanonai“. Tiesa, daugelio žmonių nuomone, tokios jų pačių sukurtos taisyklės – taip pat sukelia juoką. Mat visa tai tik įvaizdis. Vienas iš jų – vadybininko kambarys.
Pirmiausia į akis krenta didžiulė tamsia oda aptraukta kėdė, ant kurios sėdi vadovas. Ji skiriasi nuo paprastų darbuotojų kėdžių. Juk turi būti aiškiai pastebima, kad čia sėdi ne kas kitas, o vadovas. Kitame stalo gale – maža kėdutė, ant kurios gali atsisėsti eilinis darbuotojas arba lankytojas.
Pirmojoje XX a. pusėje korporacijų skaičius augo. Daugėjo ir vadybininkų. Tik štai daugeliui vadybininkų patiems reikia...vadybininko.
Reikia dažniau sakyti „galbūt“
Norint tapti efektyviai dirbančiu vadybininku reikėjo keisti jau nusistovėjusius šio termino apibūdinimus. Reikėjo keisti patį save. Savybes, kurios buvo įaugusios į vadybininko profesiją.
Remiantis amerikiečių sociologo Wrighto Millso nuomone, sėkmingas vadybininkas negali būti labai kategoriškas. Pasak jo, geriau niekada į klausimą neatsakyti „Taip“ arba „Ne“. Tokie atsakymai yra pernelyg konkretūs. Geriausia ieškoti aukso vidurio – žodelis „galbūt“ vadybininkui tinka labiausiai.
„Toks vadybininkas darbuotojams atrodo patikimas ir tolerantiškas. Kitas svarbus aspektas, į kurį būtina atsižvelgti – savo nuomonės ir proto slėpimas“, - teigė sociologas.
Remiantis sociologu Williamu Whytu, geras vadybininkas turi pasižymėti įvairiomis savybėmis: „Svarbiausia jam turėtų būti gebejimas išklausyti kitus žmones. Jam nepakanka stipriai dirbti, reikia motyvuoti savo kolegas, kad jie norėtų dirbti.“
Akivaizdu, iš pirmo žvilgsnio vadybininko darbas atrodo gana malonus. Juk griovio kasti netenka. Tačiau labai jau naivu būtų manyti, kad tapti vadybininku yra lengva. Atrodo, klausimai išlieka neatsakyti – kodėl vadybininkų tiek daug? Ir kodėl jaunuolių prisipažinimas, kad studijuoja vadybą, kitų žmonių veiduose sukelia šypseną?
Parengė Agnė Vasiliauskaitė
