Kokiomis nuotaikomis šią vasarą gyvena Pilies gatvės prekybininkai?
Tokį žurnalistės klausimą išgirdęs medinėmis rūpintojėlių statulėlėmis ir matrioškomis prekiaujantis Vladas atšovė: „Karingomis.“
Praeina net nestabtelėję
Pilies gatvės suvenyrų pardavėjai griežia dantį ant šalia esančių parduotuvėlių, kurios prekiauja tokia pat produkcija.
„Kur tai matyta? – piktinosi Vladas. – Jokia kita Europos sostinė su savo prekybininkais taip nesielgia. Turistai specialiai vedami į tas suvenyrų parduotuves ir perka, nors kainos jose kur kas didesnės.“
Jis šį netiesioginį karą bando laimėti ir taikiais būdais. Pavyzdžiui, papildo kuo nors netikėtu parduodamų prekių asortimentą. Bet ne visada tai suveikia.
Anot prekeivio, prie karingų nuotaikų ypač prisideda ekskursijų gidai. Jie savo turistinėms užsieniečių grupėms niekuomet neleidžia sustoti apžiūrėti ant prekystalių esančių suvenyrų, papuošalų, kitų daiktų.
Pilies gatvės prekybininkas, kalbėdamas su „Sostinės“ žurnaliste, parodo ateinančią užsienio turistų grupę. „Garantuoju, kad nesustos“, – mesteli Vladas. Taip ir atsitinka. Gido skubinamiems turistams net neleidžiama stabtelėti prie suvenyrais nukrautų prekystalių.
Kodėl jie vedami tik į parduotuves? Gatvės prekeiviai neabejoja, kad už tai iš parduotuvių gidai gauna užmokestį.
Austrai – puikūs pirkėjai
Vlado darbo diena labai ilga – dažniausiai prasideda 8 valandą ryto ir tęsiasi iki 22 valandos ar net ilgiau: „Tol, kol yra turistų.“
Jis pasakoja, kad dažniausiai su kolega dirba pamainomis: jis – nuo ryto iki vėlyvos popietės, o kolega – nuo vakaro iki nakties.
Nors vasara laikoma palankiausiu metų laiku prekeiviams, vadinti šį laiką pelningu būtų visiškai neteisinga. Kur kas geriau einasi rudenį ar pavasarį.
Šią vasarą geriausias suvenyrų pirkėjas – penkiasdešimtmetis britas, ispanas arba austras.
„Daugiausia perka užsieniečiai, kurių amžius – nuo 50 iki 70 metų. Tačiau ir jie perka labai mažai. Na, kartais ir jaunimas nusiperka kokių smulkmenėlių, bet retai.
Anksčiau lenkai buvo geriausi pirkėjai, o dabar pasidarė įtaresni. Jie visuomet atidžiai viską apžiūri, tačiau dažniausiai nueina nieko nenusipirkę, – apie pirkimo įpročius pasakojo Vladas. – Prisimenu, kaip maloniai su mumis bendravo atvykę austrai. Nuostabūs pirkėjai.“
Vasara nėra palankus metas
Gintariniais papuošalais, raktų pakabučiais ir suvenyriniais geležinio vilko atvaizdais netoli Rotušės prekiaujančios Zitos darbo diena prasideda 10 valandą ryto ir trunka iki 18 valandos.
Zita taip pat nepatenkinta šalia esančiomis suvenyrų parduotuvėmis, kurios nuvilioja pirkėjus. Negana to, gatvės prekiautojai nepelnytai apšaukiami, kad prekiauja netikru gintaru.
„Taip nėra, – tikina moteris. – Daugelis mūsų parduodamų prekių kokybe visai nesiskiria nuo tų, kurios yra parduotuvėse. Kai kurie mūsų papuošalai yra rankų darbo ir vienetiniai.“
Tačiau tokie suvenyrai daugeliui yra tiesiog per brangūs.
Nedidelė geležinio vilko skulptūrėlė kainuoja apie šimtą litų. Moteris priduria, kad ji – rankų darbo. Tokia pati to paties menininko pagaminta skulptūrėlė šalia esančiose suvenyrų parduotuvėse kainuoja daugiau.
Tai nesunku patikrinti užėjus į pirmą pasitaikiusią parduotuvę. Iš tiesų ten už tokią pat geležinio vilko statulėlę yra prašoma 180 litų.
Kai Pilies gatvėje pradeda temti ir padaugėja užsieniečių, sąlygų prekiauti gatvėje, galima sakyti, nebelieka, nes prekystalių niekas neapšviečia.
Moka po keturias kalbas
Suvenyrų pardavėjai elgiasi skirtingai: vieni tiesiog gaudo bent kiek smalsesnius praeivius, kiti ramiai laukia, kol pats pirkėjas susidomės kokia nors smulkmena.
Tačiau vienas bruožas būdingas kone visiems prekiautojams – jie moka mažiausiai po keturias kalbas. Svarbiausia susikalbėti angliškai, rusiškai, vokiškai ir lietuviškai. Nors pastaroji kalba nėra būtina, mat lietuviai – prasti klientai.
O viena prekybininkė teigė, kad ir užsienio kalba nebūtina – skaičių kalbą supranta visi.
