Nedidelis regionas, esantis 90 kilometrų į šiaurės rytus nuo Prahos, ne veltui vadinamas Čekijos rojumi – palyginti nedideliame 18 000 ha plote sutelkta gausybė gamtos ir architektūros paminklų. .
Langų skaičius – pagal reglamentą
Architektai Janas Stempelis ir Janas Tesaras pasiūlymą suprojektuoti gyvenamąjį namą gamtos prieglobstyje iš pat pradžių įvertino kaip svarbų profesinį iššūkį, sprendimo pagrindu pasirinkdami ne formų išskirtinumą, o maksimalų prisitaikymą prie aplinkos ir istorinio konteksto.
Itin palankų pastato išdėstymą pamiškėje ant kalno šlaito su atsiveriančiomis įstabiomis kalnų ir klonių panoramomis komplikavo griežti ir sudėtingi planavimo apribojimai, būdingi saugomoms teritorijoms.
Pavyzdžiui, buvo apibrėžtas ne tik langų skaičius kiekviename fasade, bet ir kiekvieno jų matmenys, proporcijos ir pan. Kitų statinio elementų struktūra ir dydžiai taip pat buvo griežtai reglamentuoti.
Beje, šiame kontekste stebina cinkuotos skardos stogas – etnografinio autentiškumo, prasilenkiančio su praktine nauda, sumetimais jis turėjo būti šiaudinis arba bent jau skiedrinis.
Siekdami, kad pastatas atitiktų šiuolaikinius komforto reikalavimus, architekta cokoliniame aukšte įrengė pirtį, automobilių garažą ir technines patalpas. Pirmasis namo aukštas skirtas bendrojo naudojimo patalpoms, o palėpė – šeimos narių kambariams.
Pasirūpino senais tėvais
Statinio planas pagrįstas tradicinės čekų liaudies architektūros principu, kai į vieną tūrį po bendru stogu buvo sujungiama mišrios medinės ir mūrinės konstrukcijos gyvenamoji ir ūkinė dalis.
Autoriai išsaugojo „dviejų galų“ koncepciją, tačiau vieną jų skyrė namo šeimininkams, o kitą – jų pagyvenusiems tėvams.
Vidurinėje namo dalyje, pabrėžtoje išorine akmens apdaila, įrengtas pagrindinis įėjimas, visus aukštus jungianti laiptinė, o abipus jų – sanitarinių mazgų blokai. „Ūkinio galo“ struktūra paremta svirno, turinčio plačią kiaurymę, archetipu.
Senuose statiniuose pro tokias kiaurymes į vidų riedėdavo pašarus ir šieną gabenantys vežimai, o naujajame projekte jos vietoje įrengta didelė įstiklinta erdvė, jungianti pirmąjį aukštą ir palėpę; pro pietinę sieną saulės šviesa patenka į svetainę ir valgomąjį, o pro šiaurinę atsiveria įspūdinga kalnų viršūnių panorama.
Panašios struktūros yra ir kitoje namo pusėje esanti svetainė su darbo zona. Abiejų erdvių stiklo sienose įrengtos slankiosios durys išeiti į terasas; kai šeimininkai išvyksta, jos uždengiamos masyviomis medinėmis išorinėmis žaliuzėmis (būtent dėl jų autoriams pavyko išlaikyti langų ploto ir skaičiaus apribojimus).
Spalvos tarsi praplėtė erdves
Struktūrinę pirmojo namo aukšto ašį formuoja siauras išilginis koridorius, skiriantis vidaus erdves per pusę. Siekiant kuo geriau išnaudoti tūrius, svetainės grindys virš garažo kiek nuleistos.
Vizualinei tūrio plėtrai padeda ir spalvos; interjere dominuoja šviesaus natūralaus medžio spalva – iš jo masyvo padaryti palėpės perdangos elementai, dalis sienų ir pirmo aukšto grindys.
Sienos ir integruotų sieninių spintų fasadai įrengti atlikti iš laminuotos plokštės, kuri „senolių“ gale yra pilkos, o „jaunimo“ – tamsiai vyšninės spalvos.
Natūralios medžio spalvos, kaip matyti fasadų nuotraukose, yra ir išorinė namo galų apdaila, tačiau visiškai aišku, kad jau po poros metų ji smarkiai nupilkės ir priartės prie stogo arba grindų plytelių spalvos.
Ir tuomet naujasis J.Stempelio ir J.Tesaro kūrinys dar labiau susilies su aplinka, tapdamas neatsiejama Čekijos kraštovaizdžio dalimi.
Daugiau apie namus, jų statybas ir įrengimą skaitykite žurnale „Supernamai“ bei www.supernamai.lt
