Verslo pora ėmėsi ne iš gero. „Buvo metas, kai viskas griuvo, o gyventi kažkaip reikėjo. Augo du vaikai, išsimokėtinai paimtas kooperatinis butas“, - prisiminė žmona ir direktore vyro pristatinėjama Jolanta.
Kojinės – ne pirmasis, o, kaip jie sako, atsarginis verslas. Pradžių pradžia – prekyba galanterija. Tačiau kai iš Olandijos atvežtą prekinį ženklą pamatė stambieji prekybininkai, partnerius olandus iš Prakių perviliojo.
Tuomet pora išsitraukė atsarginę kortą – kojinių verslą. Ir, kaip sako patys, pakilo it feniksas iš pelenų.
„Mus parėmė labai geras draugas: jis norėjo duoti veiklos savo žmonai, leisti jai save realizuoti, todėl kartu ėmėmės verslo. Iš pradžių prekiavome ir apatiniu trikotažu, bet vėliau nusprendėme akcentuoti smulkesnę prekę - kojines. Vis dėlto kai draugo žmona pamatė, kiek reikia dirbti, pasitraukė. Nepaisant to, esame jiems dėkingi: juk galėjo pareikalauti savo dalies, o tuomet tikrai būtume užsidarę“, - pasakojo J.Prakienė.
Šeimos verslą turintys Prakiai neslepia: per visą tą laiką namų nepasistatė, o dirbti reikia kone be atokvėpio. „Mūsų atostogos – prailginti savaitgaliai. O įprastas, normalias atostogas paskutinį kartą turėjome anais laikais“, - kalbėjo Vytautas.
Tačiau mesti verslo ir apsisukus ant kulno išeiti į nežinią jiedu negali, nes, anot V.Prakio, „visi mūsų pinigai tiesiogine prasme – kojinėse“.
Buvo minčių verslą iškelti į Vokietiją. Pora jau buvo pradėjusi domėtis patalpų nuomos kainomis. O jos viliojo: ten miesto centre išsinuomoti plotą parduotuvei kainuotų dvigubai pigiau nei čia, ir verslui sąlygos palankesnės.
Bet sulaikė šeima: tuomet vaikai mokėsi vidurinėje, buvo senyvi tėvai.
„Sunkiausia buvo 1998 m., kai žiauriai kritome. Ir tuomet, kai olandai atsisakė su mumis dirbti. Skolų turėjome tiek, jog mama, kad galėtume susimokėti skolas, išnuomojo butą ir pas mus atsikėlė gyventi. Bet pakilome, - kalbėjo J.Prakienė. - Vis dėlto manau, kad jauna karta savęs taip nealintų“.
Šeima buvo sumaniusi, kaip pati vadina, eksperimentą – metus turėjo parduotuvę prie Aušros vartų. „Kokia ten prekyba – ten močiutės į bažnyčią ir į turgų eina. O maniau, kad jei dirbsiu septynias dienas per savaitę – įdirbsiu. Bet neįdirbau“, - pasakojo Jolanta.
Moteris turi būti moteriška
Įtikti lietuvei pirkėjai – ne tai paprasta. Ji – labai išranki. Tačiau jei kojinės patinka, tuomet dėl kainos galvos nesuka. Ir visai nesvarbu, kad atėjo ieškoti žalių, o išėjo su baltomis kojinėmis.
„Būna, ateina klientė ieškoti kažkur matytų mėlynų storų kojinių su tam tikru raštu. Paskui paaiškėja, kad su tokiomis kojinėmis yra mačiusi Ingą Valinskienę. Mes tokią prekę turėjome prieš trejus metus ir esame seniai apie ją pamiršę“, - smagiai pasakojo Vytautas.
„O kiek su tomis raštuotomis kojinėmis nudegėme, - priduria Jolanta. - Parsiveži naujų modelių galvodamas, kad pirks, o į jas moterys net nežiūri – per anksti. Va praėjus dvejiems metams jau ima jų ieškoti“.
Pašnekovai pastebi neįprastą tendenciją: vyresnio amžiaus moterys mielai renkasi įdomesnes pėdkelnes, o jaunuolės vaikšto juodai pilkos. Apskritai, Jolantos teigimu, Lietuvoje nėra kultūros dėvėti pėdkelnes, vilkėti sijonais: „Dingsta moteriškasis pradas. Ir nors daugelis sako, kad mūsų versliukas amžinas, pažiūrėkite į gatvę – moterys vaikšto su kelnėmis“.
Kitas kraštutinumas – tarp „Demodos“ pirkėjų yra ir tokių, kurioms Prakiai sąmoningai pasako, jog neturi prašomo dydžio ar pageidaujamos sudėties kojinių: kai kurioms moterims reikia riboti pardavimą, nes pirkdamos jos nejaučia saiko, o grįžusios namo gailisi, kad per daug išleido.
Į šeimos parduotuvę užsuka ir vyrų. Bet jie, anot Jolantos, čia ateina tuomet, kai su moterimi draugauja, o kai ši tampa jo žmona, rinktis pėdkelnių ateina viena.
„Sykį užėjo vyras ir kukliai sako, kad ieško tam tikro dydžio prisegamų kojinių, - prisimena „Demodos“ direktorė. - Aš jam sakau, kad šiandien būtent tokio dydžio kojines moteris jau pirko. Tuomet paaiškėja, kad ta klientė – greičiausiai jo žmona, kuri per ginčą vyrui pasakiusi, jog jis niekada negalėtų nupirkti prisegamų kojinių“.
Tarp klientų – garsiausi Lietuvos dizaineriai
Nenustebkite, jei užsukę į „Demodą“ prie prekystalio rasite Vytautą: apie kojines ir pėdkelnes jis išmano daugiau nei dažna moteris.
„Iš pradžių siūlyti moterims pėdkelnes buvo nepatogu. Bet gyventi reikia, todėl nori – nenori, imi ir darai. Iš kitos pusės – moteris yra moteris, su ja malonu bendrauti“, - šypsosi V.Prakys.
Jolanta pastebėjo, jog dalis klienčių taip ir neapsiprato, kad jas aptarnauja vyras. „Bet būna ir tokių, kurios sako: „Jūsų vyras man parinko labai geras kojines“, - kalbėjo „Demodos“ šeimininkė. - Su didesne dalimi pirkėjų suradome bendrą ryšį – juos myliu ir esu dėkinga už išgyvenimą. Pas mus žmonės ateina dėl to, kad su jais bendrauji, aptarnauji ir stengiesi ne tik parduoti, bet ir patarti, kas būtų geriausia, stengiesi suteikti kiek galima daugiau informacijos“. Tarp Prakių klientų - universiteto dėstytojos ir studentės, aktoriai ir teatrų kostiumų dailininkai, garsūs dizaineriai, reemigrantai, porelė iš Danijos ir verslininkai iš Sankt Peterburgo. Su jais verslininkai taip susidraugavo, kad kai rusai Palangoje sugauna žuvį, ją atveža lauktuvių. Prakiai užsiaugino ir kartą pas juos besilankiusių klienčių dukrų, suprantančių, kokią reikšmę aksesuaras turi moteriai.
„Buvo taip sunku. Tačiau kai ateina žmonės, kurie vertina tavo darbą, supranti, kad gal tikrai kažką teisingai padarei gyvenime“, - svarsto Jolanta.
Moteris suskaičiavo: turi atidirbti penkerius metus, kad turėtum nuolatinių klientų ir sužinotum, ar dirbi teisingai.
Su lenkais sutarė, su lietuviais – ne
Verslininkai stebisi: sutarti su didžiuliu Lenkijos fabriku dėl poros dešimčių kobalto spalvos kojinių paprasčiau nei su Lietuvos gamintojais. „Pasakyk mūsiškiams, kad reikia 20 porų, tai pasiūlys 500. O paskambinom kaimynams lenkams – ir sutarėme“, - džiaugėsi J.Prakienė.
Tačiau pasitaiko ir priešingai: dirbi su tiekėju, o paskui pamatai, kad jų prekės ženklas atsiranda prekybos centre. Bandai prašyti sau geresnių sąlygų – o jų negauni.
„Apskritai akcijos prekybos centruose, kuriuose per akcijas išparduoda iš prastesnių žaliavų pagamintus produktus, išpaikino pirkėją. Jis ir pas mus prašo nuolaidų, o mes esame priversti nuolat teisintis, kad to negalime padaryti“, - sakė „Demodos“ direktorė.
