Vartotojų teises ginančios institucijos urzgia ant gamintojų, kad žaisdami pavadinimais jie klaidina vartotojus. Pastarieji atkerta, kad neklaidina, nes įspraudžia į etiketes viską, ką tik nurodo teisės aktai.
Kaip turi būti paženklintas stalo vanduo, į kurį įdėta žaliųjų citrinų aromato? Ar jo etiketėje gali būti atspausdintas paveikslėlis su citrinomis? Ar ant sausainių pakuotės, kuriuose yra susintetinto vanilino, gali būti vanilės žiedų nuotraukos?
Diskutuoti vartotojų teisių sargai su gamintojais ir gamintojus stebinčiais veterinarijos inspektoriais gali iki begalybės. Ir tos diskusijos kartais padvelkia absurdu.
Nejaugi žmogus, pirkdamas aromatizuotą stalo vandenį, gali viltis, kad į jį įspausta citrinų sulčių? Juoba kad ženklinimo etiketėje įsprausti ir žodžiai, kad gaminyje yra citrinos skonio aromatinių medžiagų.
Tas pat ir su „braškių jogurtu“. Jei gaminyje yra ne sunokusių braškių, bet uogienės, ir tai nurodyta etiketėje, tai neprikibsi.
Tačiau vartotojai tikrai būtų apgauti, jei pavadinimas būtų toks pat, o sudėtyje vietoj uogienės tebūtų braškių skonio aromatų.
Žinoma, numynę takus iki teismo, Lietuvos vartotojų teises ginančios institucijos gali pasiekti, kad gamintojai nežaistų žodžiais. Ir parašytų, kad tai „Jogurtas su braškių uogiene“.
Tačiau ne jų valioje staiga imti ir primesti tokį reikalavimą visiems Europos gamintojams.
Tai padaryti įmanoma tik nuėjus į ilgą teisinių procedūrų kelią ir pasitelkus kaip niekda stiprių argumentų.
Tad įžnybus saviems gamintojams, bet kuris importuotojas tik pasidžiaugtų. Nes užsienio gamintojams nė motais, kokių rebusų saviškiams prigalvoja visokios kontroliuojančios ar vartotojų teises ginančios institucijos.
Po didinamuoju stiklu – jau mėnuo
Gana griežta produktų ženklinimo tvarka įsigaliojo pernai, gruodžio 13-ąją. Būtent tądien Lietuvoje įsigaliojo Europos Komisijos reglamentas, numatantis, kaip kainos etiketėje turi būti pateikta informacija apie maistą. Svarbiausia – alergenų žymėjimas, maistinės vertės nurodymas ir spausdinamos informacijos šrifto dydis.
Gamintojams nebėra kur trauktis. Nori nenori, dabar jau jie turi laikytis reglamento, kuris numatė, kad mažiausią etiketėje spausdinama raidelė negali būti mažesnė už 1,2 mm. Tačiau – o, varge, reglamentas juk nenumatė šrifto ryškumo.
Tačiau vienas per kitą ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM), ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai tvirtina, kad svarbiausia dabar, jog sudedamųjų dalių sąraše būtų išryškinti alergenai.
Kitas iš atsiradusių ženklinimo reikalavimų – būtina nurodyti sudėtyje esančias maisto medžiagas, kurios sukurtos pasitelkus nano technologijas.
Nuo šiol nebepakanka parašyti, kad sudėtyje yra augalinio aliejaus. Nes būtina nurodyti ir konkretų augalą, iš kurio tas aliejus išspaustas.
Maistas – apsimetėlis
Sugriežtėjo ir maisto gaminių – „apsimetėlių“ ženklinimas.
Anot SAM Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vyriausiosios specialistės Indrės Chmieliauskaitės, parduotuvėse juk netrūksta gaminių, kurie atrodo kaip sūris, bet nėra sūris, atrodo kaip kumpis, bet nėra kumpis.
Vakaruose jie vadinami produktais – imitatoriais. Iš ko jie pagaminti, visą informaciją vartotojai turi rasti ne tik etiketėje. Kad tai – gaminio pakaitalas, turi būti nurodyta ir ties pavadinimu.
Dar vienas reikalavimas, kurio nebegali ignoruoti nei mėsos, nei žuvies produktų gamintojai – nurodyti, kiek gaminyje yra vandens.
„Dažnai atrodo, kad supakuotas gražus didelis mėsos gabalas ar jos pusgaminis ir yra grynutėlė mėsa. Iš tiesų neretai į ją yra pridėta (įmasažuota su prieskoniais, – red.) vandens. Būtina tai nurodyti, kai jo ten yra daugiau nei 5 proc.“. – sakė I.Chmieliauskaitė.
Ženklinant šaldytą mėsą, pusgaminius, žuvį ar jos produktus, turi būti nurodyta pirmojo užšaldymo data.
Nuo 2016 metų gruodžio ant daugelio maisto produktų privalu bus nurodyti ir jų maistingumą.
Parduotuvėms – galvos skausmas
Didžiausias sunkumas šiuo metu verslininkams – taip, kaip pridera, paženklinti nefasuotus gaminius. O juk tai gali būti ir bandelės, ir sveriamos salotos, ir pyragas, ir saldainiai.
Pasak I.Chmieliauskaitės, kiekviena valstybė dar turi nustatyti reikalavimus nefasuotiems maisto produktams. Tad kartu – ir viešojo maitinimo įmonėse tiekiamiems patiekalams.
Kol kas svarbiausia, kad sveriamų ar nefasuotų maisto produktų pardavėjai pateikų informaciją apie alergiją sukeliančias sudedamąsias dalis.
Kita informacija, kurią privalu nurodyti ženklinant fasuotus produktus, nefasuotiesiems kol kas nėra būtina.
„Kol kas turime tik projektą, kuris aprėpia, kaip ir kokią informaciją turi pateikti parduotuvės, prekiaujančios nefasuotais gaminiais.
Greta pavadinimo būtina nurodyti – jei tik tai yra gaminyje – saldiklį, aspartamą, natūralų saldymedį, kofeiną. Nes tai informacija, kuri ypač svarbi tam tikromis ligomis sergantiems žmonėms“, – sakė I.Chmieliauskaitė.
Būtina nurodyti ir alergenus. Bet kaip visa tai sugrūsti į vieną – kainos etiketę?
Pasak I.Chmieliauskaitės, tiesiog siūloma, kad parduotuvėse atsirastų užrašai, skelbiantys, kur galima gauti tikslią informaciją apie tų produktų sudėtį.
Reikia nurodyti alergenus
O kaip visas tas žinias apie kiekvieno patiekalo sudėtį klientams turi perduoti restoranai ir kitos viešojo maitinimo įstaigos? Į šiuos klausimus tikslių atsakymų dar nėra.
Mat reikalaujama, kad skelbiant maisto produktų pavadinimą, būtina nurodyti ir jame esančias, alergiją galinčias sukelti sudedamąsias dalis.
„Jos nereikalaujama pateikti tik senelių namuose maitinamiems žmonėms ar ligoninėse, nes ten iš anksto surenkamos žinos, kam alergiški pacientai“, – užsiminė I.Chmieliauskaitė.
Visa bėda, kad Lietuvoje, kaip ir visose kitose valstybėse, sparčiai daugėja alergiškų žmonių Tad tokios informacijos pateikimo tikslas – išvengti alerginės reakcijos, ypač – gyvybei pavojingo anafilaksinio šoko.
Tad yra patvirtintas 14 produktų – alergenų sąrašas, kuriuos, jei tik jų yra gaminyje, būtina nurodyti.
Tai glitimas (kviečiai), lubinai ir jų produktai, moliuskai, žuvys, vėžiagyviai, sojų pupelės, pienas (laktozė), kiaušiniai, žemės ir kiti riešutai, salierai, garstyčios, sezamo sėklos, o taip pat – sieros dioksidas bei sulfitai, kurių yra vyno sudėtyje.
Kaimynų patirtis
Airiai yra numatę, kad nefasuotu produktu draudžiama prekiauti, jei nėra raštu apie jo sudėtyje esančius alergenus patiktos informacijos.
Jungtinė Karalystė už tokius nusižengimus – nepateikus informacijos apie alergenus – net yra pasirengusi pritaikyti kriminalinę teisę.
Raštu informacijos apie alergenus reikalaujama Austrijoje, Slovėnijoje, Liuksemburge.
Bet yra šalių, kurios numatė, kad tokią žodinę informaciją turi pateikti pats personalas.
Manoma, kad Lietuvoje taip pat informacija apie alergenus turi būti teikiama raštu, tik reikia rasti tam tinkamų būdų.
Kaip greitojo maisto užkandinėse tai padaryti? Arba turguje? Visa tai – įmanoma, nes kartais tam pakanka lipduko, nurodančio apie produkto sudėtyje esantį vienokį ar kitokį alergeną.
