Karšta Italijos saulė neatbaido tūkstančių lankytojų nuo pasaulinės parodos „EXPO 2015“, kur šalys kaip įmanydamos stengiasi parodyti tai, ką turi geriausia. Ir kuo jos yra išskirtinės. Jau savaitę lankytojus Milane vilioja ir Lietuvos paviljonas, įsispraudęs tarp baltarusių ir moldavų.
Žingsniuojant pagrindine Milano parodų centro alėja, kurioje įsikūrė dauguma valstybių, šalia Lietuvos vėliavos striksi gintarinį ragą pučiantis muzikantas. Taip instrumentalistas Saulius Petreikis vilioja lankytojus į paviljoną – du sujungtus kubus, kurie simbolizuoja sąryšį tarp praeities ir ateities.
Keista muzika dalį praeivių suintriguoja. Kai kurie jų stabteli ir nutaria užsukti į baltąjį paviljoną. Praeivius vilioja ir kitos valstybės, pavyzdžiui, baltarusiai – su „vodka shots“ ir „nice girls“, nors ant scenos – kažkoks liūdnas etnografinis ansamblis.
Tačiau daugumai šalių vilioti nieko nereikia – ir taip eilės prie įėjimų. Pavyzdžiui, prie trimačių vaizdų ir kino teatrų „prifarširuoto“ Tailando paviljono teko stovėti daugiau nei pusvalandį.
JAV, Kinijos, Italijos, Kuveito paviljonai tiesiog apgulti. Tik prie milžiniško Rusijos paviljono, labai primenančio Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, keistai tuščia. Šalia durų – nuobodžiaujantis apsauginis ir ilgakojė mergina, į sąsiuvinį žyminti atėjūnus.
Tačiau užsukę į Lietuvos paviljoną bent jau paragauja lietuviškos duonos. Ir ne vienos, o kelių rūšių. Kituose paviljonuose vaišingumu niekas nepasižymi, pavyzdžiui, Rusijos paviljone duona tik už stiklo, o estai apskritai maisto dar neatsivežė.
Lietuvos paviljono darbuotojai neslepia – daugumą šalių atbaidė paini biurokratinė sistema. Todėl užsukusius „maitina“ vaizdais ir įspūdžiais, o ne duona. Nors būtent ji yra šios savaitės „EXPO 2015“ tema.
„Duoną kepu pati savo namuose, Daujėnuose. Daugeliui ji patinka, drąsiai ragauja“, – pasakojo Vita Stankevičienė, kepanti Daujotų duoną ir šiuo metu vaišinanti Milano parodos lankytojus.
Kad nebūtų nuobodu ragauti keistą duoną, tautodailininkė Vita Babičienė čia pat verpia juostą. Vaizdas ne iš ekrano kai kuriuos lankytojus pakeri.
Paviljono savanorės kantriai italų kalba aiškina svečiams, kas čia vyksta ir kodėl Lietuvoje tokia populiari juoda duona.
Praėjusią savaitę italai turėjo progos palyginti lietuviško sūrio skonius. Kuris geresnis? „Jiems sūris patiko, tik sakė, kad mūsiškis tiesiog kitoks“, – sakė paviljone sutikta Žemės ūkio ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo ir eksporto skatinimo skyriaus vedėja Rimutė Kekštienė.
Lietuviai neslepia – užsieniečiai pageidautų ir nusipirkti juodos duonos. Tačiau ir čia yra kliūčių – teisę prekiauti Lietuvos paviljone turi „Bernelių užeiga“, tačiau jų kol kas dar nėra. Tad nei alaus paragausi, nei kepamos duonos išsineši.
Į suvenyrus taip pat tik gali paspoksoti, bet jų nenusipirksi.
Turime dešimtis kulinarinių knygų, kurias leidžia Lietuvoje kas netingi. Daugumą jų galima pamatyti ir Milane, mūsų šalies paviljone. Tačiau jos beveik nieko nedomina, nes išleistos tik lietuvių kalba. Susipažinti su Lietuvos kulinarijos istorija siūlo tik viena knyga, išleista anglų kalba.
Už stiklo paviljone – ir lietuviški sūriai, skilandžiai, vynas. Sako, bus konditerijos dienos, tada svečiams pasiūlys lietuviško šokolado.
Savo eilės laukia ir tradicinės obuolių sultys – jas pilstys per gėrimų dieną, kai šalys pristatys, ką geriausia turi troškulio kamuojamam svečiui.
O kol nėra ką ragauti, lankytojai kviečiami susipažinti su Lietuvos kulinarijos istorija. Pavyzdžiui, rodomas filmas, kai senovėje buvo kemšamos dešros, vaikai spėlioja, koks patiekalas yra lietuviškas, o koks ne – tai jiems leidžia daryti interaktyvus žaidimas.
Atskiroje salėje įrengtas interaktyvus rutulys pritraukia lankytojus. Kai kur gali paspoksoti, kai kur pažaisti. Tačiau per ilgai neužsibūnama, nebent paviljono savanorės pakeri įdomiu pasakojimu apie Lietuvos istoriją.
Paviljone demonstruojama ir Bonos Sforzos šakutė. Bent šiek tiek su istorija susipažinę italai iškart atpažįsta karalienę, kilusią iš galingos italų hercogų giminės. Ji buvo ir Lietuvos kunigaikštienė, Žygimanto Senojo žmona.
Ji laikoma šiuolaikinės Lenkijos ir Lietuvos virtuvės motina, iš Italijos į Lenkiją ir Lietuvą atvežusi pomidorus, bulves ir agurkus.
