Lietuvos valdininkai dažnai persistengia ES nuostatas perkeldami į Lietuvos teisės aktus. Taip nutiko ir ES pakuočių direktyvai, įsikūnijusiai į Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą.
Jis turėjo įsigalioti nuo gegužės 1-osios, tačiau valdininkams pakako sveiko proto suvokti, kad kils visiškas chaosas.
Bet laiko liko nedaug: nuo lapkričio 1-osios verslininkai turės pateikti rinkos prievaizdams dokumentus, liudijančius, kad pakuotės yra nekenksmingos nei aplinkai, nei žmogui.
Visi išvien stoja piestu
Retai būna, kad nesąmonių rinkiniu kokį nors teisės aktą išvadintų visi, kuriems jis taikomas. Šįsyk įstatymas sukėlė ant kojų ir pakuočių gamintojus, ir naudotojus, ir visus importuotojus, ir prekybininkus.
„Visa tai prasilenkia su sveika logika ir pažeidžia ES teisės aktus, susijusius su galimybe prekėms laisvai konkuruoti“, – tvirtino Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas.
Pavyzdžiui, buvo reikalaujama, kad importuotojai ar pardavėjai turėtų laboratorinių tyrimų išvadas, patvirtinančias pakuočių sudėtį. O jei dokumentai yra pateikti pačių užsienio pakuočių tiekėjų, juos būtina išversti ir į lietuvių kalbą.
„Tokių nesąmoningų reikalavimų, didinančių ir administracinę, ir finansinę naštą, buvo sugalvota į valias. Akivaizdu, kad garvežį reikėjo stabdyti, nes nuo gegužės 1-osios visos bendrovės Lietuvoje būtų tapusios pažeidėjomis“, – kalbėjo L.Vilimas.
Nauda tik tarpininkams
Dauguma ES valstybių pasirinko paprastesnį kelią. Jose inspektoriai vertina pačią sistemą – tai, kaip verslas sudėliojo į tam tikras lentynas dokumentus, kuriuos galima iškart surasti, prireikus patikrinti pakuočių kilmės šalį, gamintojus ir sudėtį.
„Importuotojai kartais atsigabena šimtus skirtingų prekių, pavyzdžiui, net paprastam buteliui reikia kamštelio, taros, etiketės, dėžės. Ar tai reiškia, kad kiekvieną iš jų reikia ištirti?
Tai tikrai būtų naudinga tyrimus atliekančioms laboratorijoms. Todėl ir kyla įtarimų, kad už teisės aktų, prasilenkiančių net su logika, kyšo ir įvairių interesų“, – užsiminė L.Vilimas.
Panašiai kalbėjo ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys: „Kuo pardavėjams ir importuotojams blogiau, tuo geriau tarpininkams, kurie galės pardavinėti savo paslaugas – atlikti laboratorinius tyrimus ir už juos pasisemti pinigų.“
Painiavos – per akis
Pasak Lietuvos maisto pramonininkų konfederacijos direktoriaus Egidijaus Simonio, kol kas neaišku, kas kontroliuos, ar įmonės laikosi įstatymo nuostatų.
„Yra dvi institucijos – Ne maisto produktų inspekcija bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tai gal viena tikrins pramonines prekes, kita – maisto produktus?
O gal reglamentas apskritai bus taikomas tik maisto produktams? Tai dar nenustatyta“, – sakė E.Simonis.
Pavyzdžiui, vargas laukia kai kurių pieno perdirbėjų. Vienas pakuotes jie importuoja, pavyzdžiui, plastiko butelius ar tetrapakus, o kitas naudoja pagamintas Lietuvoje.
„Dėl lietuviškų pakuočių nėra bėdos – jos turi visus sertifikatus. Bet nežinia, kaip deklaruoti sudėtines pakuotes, pavyzdžiui, tetrapakus, kuriuose yra ir popieriaus, ir plastiko, o kartais ir aliuminio folijos“, – svarstė pašnekovas.
Lies pieną per kraštus
Pieno perdirbimo įmonės kratosi ir valdininkų užmačios optimizuoti pakuotes – pripilti jas sklidinas, nors technologija taip elgtis neleidžia. Yra tam tikrų produktų, kuriuos pakuojant naudojamos inertinės dujos. Tad pakuotės neįmanoma sumažinti.
Kita vertus, visi pakavimo automatai šiuo metu yra taip pritaikyti, kad pripiltų tam tikrą pieno kiekį – tiek, kad atidarius pakuotę jis neišsilietų lauk.
Tačiau jei valdininkai nepersigalvos, pakavimo technologijas reikės keisti, o tai neišvengiamai pabrangins ir gaminius.
„Deramės ne tik su valdininkais, bet ir su pakuočių gamintojais. Jeigu pakuotė sveria, tarkim, 100 gramų, gal įmanoma ją palengvinti ir paploninti?
Juk ir mums, ir gamintojams svarbu, kad kuo mažiau būtų teršiama aplinka“, – sakė E.Simonis.
Jo teigimu, pakuotės, patenkančios į Lietuvą ar čia gaminamos, yra tinkamos liestis su maistu – visi jų gamintojai pateikia ir laboratorinius tyrimus, ir sertifikatus.
„Bet yra aplinkosaugos reikalavimų, kurie svarbūs pramoninių prekių importuotojams. Jų pakuočių tyrimų niekas neatlieka.
Su Europos gamintojais dar galima tartis, bet trečiųjų šalių tiekėjai tikrai to nedarys, nes tai smarkiai padidintų pakuočių savikainą. Tad visa tyrimų finansinė našta guls ant importuotojų pečių“, – kalbėjo E.Simonis.
Nukėlė pusmečiui
Vaidas Gricius
Ūkio ministerijos Pramonės ir prekybos departamento Pramonės politikos skyriaus vedėjas
„Verslo įmonių prašymu naująją tvarką atidėjome pusmečiui. Nustatytos formos deklaracijas jos turės pildyti nuo 2015-ųjų lapkričio 1 dienos.
Tos deklaracijos ne šiaip sau atsirado. Atsižvelgiant į ES direktyvos reikalavimus bei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą buvo suformuoti reikalavimai ir parengtas aprašas.
Laboratorinių tyrimų duomenų bus prašoma, jei įmonės negalės pateikti gamintojo atitikties deklaracijų ar sertifikatų. Teks įrodyti, kad pakuotėje nėra kenksmingų medžiagų ir ji yra tinkama perdirbti.
Tyrimus galinčių atlikti laboratorijų yra ir Lietuvoje, viena jų – Kauno technologijos universiteto Pakavimo inovacijų ir tyrimų centre.“
