„Nėra kam dirbti. Ir šiuo metu vieną iš parduotuvių rengiuosi uždaryti. Jos nebeliks po savaitės kitos“, – Kauno rajone kaimo parduotuves valdančios įmonės „Talismanas tau“ savininkas Arturas Mackevičius šiuo metu perrašo verslo planus.
Užuot kilstelėjęs darbuotojų algas jis priverstas rinktis kitą kelią – išsižadėti parduotuvės.
Darbuotojų stygius kamuoja ir didžiuosius prekybos tinklus.
Vienas jų ieško net 600 darbuotojų visoje šalyje, o kad darbo vietos tuščios nebūtų, kasininkus ar salės darbuotojus į didmiesčius atsiveža ir iš kaimų arba mažesnių miestų.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, pardavėjai ir prekių krovėjai arba salės darbuotojai, – paklausūs darbo rinkoje. Kita vertus, nemažai tarp ieškančiųjų darbo – pardavėjų.
Krautuvę išstūmė milžinas
„Jei tik yra galimybių, keliu algas, kad tik išsaugočiau darbuotojus. Bet yra atvejų, kai parduotuvės pajamos pasiekia kritinę ribą – nei prekių kainų neįmanoma pakelti, nei algų.
Ir tenka visam laikui ant parduotuvės durų pakabinti spyną, nes už menką algą nebėra kam dirbti“, – sakė A.Mackevičius.
Toks likimas gresia Kauno rajono Netonių kaimo parduotuvei. Jei A.Mackevičiui nepavyks jos išnuomoti, po savaitės kitos 20 metų veikusi parduotuvė bus uždaryta.
„Taip susiklostė, kad tada, kai 2013-aisiais pačiame Raudondvaryje vos 500 metrų nuo mano krautuvėlės iškilo vieno iš prekybos tinklų parduotuvė, atsidūriau ties bankroto riba.
Apskritai šiame miestelyje man tenka vieną po kitos uždaryti visas tris savo parduotuves. Susitariau su tinklą turinčia įmone, kad nuomosis patalpas ir perims mano darbuotojus, jeigu tik šie sutiks dirbti naujam šeimininkui“, – kalbėjo A.Mackevičius.
Gelbėja prekyba svaigalais
Visa bėda, anot pašnekovo, kad kaimo parduotuvėlėse dirbę žmonės nenori įsikinkyti į darbą prekybos tinkluose už minimalią algą. Esą darbo krūvis ten nepakeliamas, o ir įtampa milžiniška.
„Dideli tinklai pardavėjas užvaiko iki ašarų. Buvo, kad mano geriausios prekybininkės, pamačiusios, kad mūsų krautuvėlių finansinė padėtis tik blogėja, išėjo iš darbo ir įsidarbino tinkluose.
Kalbėjau su jomis – nė viena iš jų negavo to, kas buvo pažadėta – nei atlygio už viršvalandžius, nei sutarto atlygio. Buvo ir tokių, kurios grįžo atgal“, – sakė A.Mackevičius.
Jo teigimu, pardavėjos kaime uždirba tik minimalią algą. Bet jos ir gyvena tame pačiame kaime, kuriame yra parduotuvė. Tad joms nereikia niekur važiuoti – nepatiria transporto išlaidų, o kaime minimali alga – tai ne tokios ir menkos pajamos.
Kilstelėti algų jis sakė neturintis galimybių – kaimo parduotuvėse apyvarta tokia menka, kad ir tą minimumą nėra paprasta sugraibyti.
Jeigu ne prekyba svaigalais, kuri paprastai sudaro du trečdalius apyvartos, algų nė nebūtų iš ko sumokėti.
Sumoka ir už degalus
Kaip sakė parduotuvių tinklą valdančios bendrovės „Utenos prekyba“ vadovas Robertas Miliauskas, pardavėjų kaita mieste esančiuose prekybos centruose „Rašė“ arba „Santaka“ yra nedidelė.
Bet su žiburiu tenka ieškoti žmonių, sutinkančių dirbti įmonei priklausančiose kaimo parduotuvėse. O tokių yra apie porą dešimčių.
„Yra parduotuvių gyvenvietėse, kurioms su žiburiu nerandame ten pat gyvenančių pardavėjų.
Todėl tenka mokėti už tai, kad žmonės važinėtų į jas iš miesto – padengiame jų transporto išlaidas arba sumokame už degalus“, – sakė R.Miliauskas.
Stinga gerų specialistų
Daug labiau negu pardavėjų po „Utenos prekybos“ skėčiu susibūrusiems keturiems prekybos centrams trūksta kitų darbuotojų, pavyzdžiui, mėsos išpjaustytojų.
Mat šiuos specialistus, parengtus Utenos profesinio mokymo centre, susirenka „Biovela Group“ bendrovei priklausanti įmonė „Utenos mėsa“.
„Trūksta ir virėjo kvalifikaciją turinčių darbuotojų, kurių reikia kulinarijos gaminių skyriui. Juk ir mišraines, ir įvairius vyniotinius, ir pusgaminius patys gaminame. Sunku rasti ir apsaugos darbuotojų“, – sakė R.Miliauskas.
Bet atlyginimų bendrovė lengva ranka nežarsto. Anot pašnekovo, prekybos sistemoje atlyginimai apskritai niekada nesiekė šalies vidurkio. Šiuo metu jie siekia apie 700 eurų.
Bendrovės vadovo teigimu, minimalią algą uždirba žemiausios kategorijos darbuotojai – valytojai. Už juos šiek tiek daugiau uždirba jaunesnieji pardavėjai.
Apskritai algos lipa laipteliais taip pat, kaip ir kyla darbuotojų kvalifikacija – nuo mažiausiai uždirbančios jaunesniosios pardavėjos iki didžiausią atlygį gaunančios pardavėjos ekspertės.
„Mokame šiek tiek mažesnes algas nei didieji tinklai. Nes ir mūsų darbo sąlygos – vidaus tvarkos taisyklės yra gana liberalios. Laiko skiriama ir pietų pertraukai, ir trumpam atokvėpiui. Nėra ir griežtų baudų“, – aiškino pašnekovas.
Krizės įtaka – neigiama
Kur kas daugiau darbuotojų stinga didiesiems prekybos tinklams. „Maxima“ tinklas Lietuvoje, kuriame dirba daugiau nei 17 tūkstančių darbuotojų, šiuo metu ieško per 600 darbuotojų – terminuotam ar nuolatiniam darbui parduotuvėse, įmonės gamybos cechuose, logistikos, saugos bei administracijos padaliniuose.
Lietuvoje bendrovei „Maxima“ priklauso 231 parduotuvė, šiuo metu jai reikalingiausi kasininkai-pardavėjai.
„Taip pat šiuo metu turime laisvų pozicijų parduotuvių sveriamo maisto skyriuose, reikalingi ir salės darbuotojai, kurie krautų lentynas ir prižiūrėtų tvarką tinklo parduotuvėse. Taip pat galime pasiūlyti darbo valytojams, apsaugos darbuotojams, sandėlių darbuotojams bei darbą maisto gamybos cechuose“, – vardijo tinklo atstovė Renata Saulytė.
Dirbti moko ir patys
Dažniausiai „Maxima“ susiduria su problema ieškodama tam tikrų sričių specialistų, kurių Lietuvoje parengiama itin mažai, tarkim, virėjų, konditerininkų, mėsininkų.
„Todėl bendradarbiaujame su darbo biržomis bei profesinėmis mokyklomis sudarydami trišales profesinio mokymo sutartis.
Taip pat esame patys parengę mokymo programas, leidžiančias tokius sunkiai surandamus specialistus išmokyti patiems ir taip spręsti problemą“, – sakė R.Saulytė.
Ji patikino, kad tinklas visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti esamus darbuotojus: siūlo jiems nemokamą maitinimą, derinasi prie studentų, kurie rytais ar vakarais mokosi, siūlo dirbti arčiau namų.
Be to, į Vilniuje esančias parduotuves patys autobusu atsiveža darbuotojus iš Šalčininkų, Eišiškių, Vievio, Elektrėnų, o netrukus planuoja vežioti iš Varėnos, Aukštadvario, Stakliškių.
Darbuotojų poreikio piku „Maxima“ laiko 2005–2008 metus – laikotarpį iki ekonominio sunkmečio. Mažiausiai naujų darbuotojų tinklui reikėjo 2009–2010 metais, kai krizė atslūgo.
Ruduo – paieškų metas
„Rudenį visada išauga darbuotojų poreikis, nes dalis vasarą įdarbintų studentų ir moksleivių grįžta studijuoti“, – sakė „Iki“ tinklo atstovas Andrius Petraitis.
Tačiau nutinka ir atvirkščiai: būna studentų, kurie vos atvykę mokytis į didesnį miestą dairosi uždarbio šaltinio ir kreipiasi į prekybos tinklą.
„Šiemet rudenį iš tiesų ieškome daugiau darbuotojų nei įprastai, juntamas darbuotojų pasiūlos trūkumas. Daugiausia darbuotojų laukiame kaip visada didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kur ir didžiausi pirkėjų srautai.
Tikimės, jog artimiausiu metu sumažinsime darbuotojų stygių, o kol kas dedame visas pastangas kuo veiksmingiau paskirstyti parduotuvių personalą, kad mūsų pirkėjai, kaip įprasta, greitai ir patogiai pas mus apsipirktų“, – kalbėjo A.Petraitis.
Reikia 100 darbuotojų
Kad ruduo itin įtemptas metas ieškant darbuotojų, tvirtino ir „Rimi“ tinklo personalo vadovė Dovilė Buinickaitė-Struckienė: „Šiuo metu ieškome daugiau nei įprastai darbuotojų. Vasarą uždarbiavę žmonės, dažniausiai studentai, jau baigė darbą, o ir daržo bei sodo sezonas nėra pasibaigęs, todėl nemažai žmonių dar dirba žemės ūkio sektoriuje.“
„Rimi“ daugiausia darbuotojų ieško didžiuosiuose miestuose, o mažesniuose darbuotojų kaita yra minimali. Šiuo metu visoje Lietuvoje tinklui reikia per 100 darbuotojų – kasininkų, salės darbuotojų, vadybininkų, kepėjų, virėjų.
„Norfa“ kaitos nejunta
„Norfos“ tinkle padėtis kitokia. Kaip sakė jo atstovas Darius Ryliškis, salės darbuotojų tinklui nestinga, o kasininkų kartais vieno kito prireikia.
„Kodėl taip yra? Atlyginimas mūsų tinkle yra „komforto zonos“, palyginti su kitais tinklais. Ir tai natūralu, juk kasininkų atsakomybė didesnė, jie dirba su pinigais, o ir reikia mokėti bendrauti su pirkėjais“, – aiškino D.Ryliškis.
