„Būna, kad žmogus taip ir gyvena, karčiomis šaknimis misdamas“, – liūdnai juokauja Rygaudas Guogis. Alternatyvios mokytojų rengimo programos „Mokytojų mokykla“ vadovas tvirtina: tai, kad jauni žmonės mokomi iškentėti pamokas, juos sužaloja visam gyvenimui. Vėliau jie lygiai taip pat kenčia ir darbe.
Kaip padaryti, kad į mokyklas ateitų geri mokytojai, kurie sudomintų moksleivius taip, kad jie ir per pamokas džiaugtųsi gyvenimu? Interviu su R. Guogiu – apie tai, kodėl sistema nepasikeis tik medžiojant blogus mokytojus.
– Ar mokytojas būtinai turi būti baigęs pedagogikos studijas?
– Mano nuomone, tikrai ne. Truputį per anksti žmogui sugalvoti, kad jis nori būti pedagogu, kai jam tėra aštuoniolika metų. Pedagogikos bakalauro studijos yra rimta loterija. Kiek stojančių žmonių iš tiesų suvokia, ką reiškia būti mokytoju?
– Geresni mokytojai būtų savo dalyko profesionalai, vėliau pasirinkę ateiti į mokyklas?
– Nesakau, kad geresni. Tačiau tai galėtų būti alternatyva. Štai matau, kad mokyklose trūksta tiksliųjų mokslų mokytojų. Kai kur direktoriai mėnesių mėnesius ieško chemijos, fizikos ar net informacinių technologijų mokytojų. Kodėl?
Kaip gerą IT specialistą būtų galima paversti mokytoju? Galbūt tarp jų yra tokių, kurie matytų prasmę pasirinkti darbą su vaikais – nors ir už mažesnę algą. Gal jam svarbiau paleisti į pasaulį tūkstantį gerų programuotojų negu būti pačiu geriausiu specialistu, gerai uždirbti, nusipirkti butą ir mašiną. Reikėtų ieškoti tuo degančių žmonių.
– Bet kaip įmanoma rasti tuos degančius mokytojus?
– Degančių žmonių yra tūkstančiai. Kai kurie iš jų jau dirba su vaikais. Kiekvieną vasarą jie dirba su jaunais žmonėmis stovyklose, praktiškai negaudami jokių pinigų. Tačiau pagrindinis klausimas – kaip padaryti, kad jie ateitų į mokyklas dirbti nuo aštuonių iki trijų dienos?
Štai čia mes susiduriame su bėda – žmogus daro stebuklus vasarą su vaikais, bet neturi popieriuko, kuris leistų formaliai tapti mokytoju. Nors jis ir turėtų tris geriausių pasaulio universitetų diplomus, Lietuvoje jis belsis į duris pas direktorių, o šis tegalės pasiūlyti vesti kokį nors būrelį. Gal dar būti klasės kuratoriumi.
– Savanorystė yra graži veikla, tačiau iš jos žmonės neišgyvena. Arba dumia į užsienį, arba pradeda dirbti kokį nors darbą, kurio pabaigos jau laukia nuo pat ryto.
– Taip, pats svarbiausias klausimas – kaip stebuklus su vaikais darantys žmonės galėtų užsidirbti? Esu sutikęs žmonių, kurie vasarą dirba Norvegijoje tam, kad paskui ugdytų vaikus, už tai negaudami jokių pinigų. Todėl, kad jų neįmanoma įdarbinti mokykloje.
Dabar labai populiaru girti Suomiją. Tačiau retai kalbame, kad suomiai 40 metų nuo ryto iki vakaro dirbo, kad turėtų tai, ką turi. 1970–aisiais metais jie įsivardino, kad svarbiausia yra mokytojų kokybė. Gerai, kad Lietuvoje jau pradedame apie tai kalbėti.
Jau yra vilties, kad susitarsime, jog pradėti reikia nuo mokytojų. Pačios programos neišmokys vaikų, išmaniosios lentos neišmokys vaikų.
– Euroremontai irgi neišmokys.
– Taip, ne plastikiniai langai vaikus moko, bet mokytojai. Vadinasi, mes galime pradėti žiūrėti, kas ateina į mokyklą mokyti vaikų.
– Gal problema, kad nėra kaip atsikratyti blogų mokytojų? Nors visi mokykloje lyg ir mato, kad jie nepasiekia gerų rezultatų, bet jie vis tiek dėsto, nes laiku ateina į darbą ir vaikus moko pagal programą.
– Blogų mokytojų medžioklė nieko neduotų. Juk kaip išmatuosi mokytojo gerumą? Kai kuriems tėvams geras mokytojas atrodo tas, kuris jų vaikui gali užvažiuoti per galvą ir taip neva „pastatyti į vietą“.
Daug valstybių bandė pirmiausia atsikratyti blogų mokytojų ir tai nesuveikė. Įmanoma sistemą keisti tik per profesijos atsinaujinimą. Turime padėti tiems, kurie gerai dirba ir padaryti, kad tokių rastųsi daugiau.
– Dažnai manoma, kad senesni mokytojai turėtų užleisti vietą jauniesiems.
– Natūrali kaita ir taip vyksta. Daug labai gerų pedagogų netrukus išeis į pensiją. Dabar jiems šešiasdešimt, tačiau jie puikiai dirba su vaikais, ruošia olimpiadininkus. Turime galvoti, kas bus, kai jie išeis. Tada Lietuvoje atsiras didelė skylė.
Dėl to ir turime galvoti, kaip į mokyklą galėtų ateiti nauji, stiprūs žmonės. Vienas geras būdas yra laipsnio nesuteikiančios studijos. Jei esi, tarkim, fizikas ir nori tapti mokytoju, gali dar vienerius metus pasimokyti pedagogikos ir tada ateiti į mokyklas.
Tik čia klausimas – kaip tuos vienerius metus padaryti fantastiškus, kad mokymosi procesas būtų labai praktiškas ir gyvas?
Bėda dar ir ta, kad etatai mokykloje neturi nieko bendro su mūsų valstybės švietimo tikslais. Lietuvos švietimo įstatymo įvardinta, kad reikia ugdyti iniciatyvų, kūrybingą, socialų, patriotišką žmogų.
Bet ar yra kur nors kūrybiškumo etatas? Ne, etatai – tai fizika, anglų kalba, matematika. Įsivaizduokite, jei atsirastų žmogus, kuris sakytų: „Noriu ateiti pas jus į mokyklą ir dirbti su kūrybiškumu“. Ne, nes nėra tokios kūrybiškumo pamokos. Nėra iniciatyvumo pamokos. Nėra mokėjimo dirbti komandoje pamokos.
Tarkim, yra žmogus, kuris nori dirbti, lavindamas moksleivių kūrybiškumą. Jis klausia: Ar galiu ateiti į Antakalnio gimnaziją dirbti su kūrybiškumu?“ Ne, nes nėra tokios kūrybiškumo pamokos. Nėra iniciatyvumo pamokos. Nėra mokėjimo dirbti komandoje pamokos.
– Turbūt Valdorfo mokykla būtų vienintelė, kurioje to mokoma.
– Yra ir daugiau nevalstybinių mokyklų, kurios geba tai padaryti. Beje, kai kurios privačios mokyklos to nepasidaro, o valstybinės – pasidaro. Žinoma, čia reikia genialumo, kad sugebėtum išžaisti visus reikalavimus, tikslus, misijas, revizijas.
Man teko vienerius metus dirbti Kaune su Suzukio pradine mokykla. Ta mokykla įsikūrusi daugiabučių rajone Šiaurės prospekte – buvusio darželio patalpose. Tai valstybinė mokykla, kurios mokymas visiškai atitinka švietimo tikslus.
Suzukio metodologija prasidėjo nuo muzikos mokymo. Jos esmė ta, kad per gerą ryšį su mokytoju tu gali išmokti groti. Gal netapsi supergenijumi, bet įmanoma išmokti groti pakankamai geru lygiu. Įdomu, kad kai vaikai baigia tą pradinę mokyklą, jie ir kitose mokyklose neleidžia sau lipti ant galvos. Jie taip pasitiki savimi, kad gali pasakyti: „Taip, kaip jūs, mokytojau, elgiatės, man yra nepriimtina“.
– O ką daryti jaunam mokytojui, jei jis ateina į mokyklą, pilnas idėjų, o jau po mėnesio jaučiasi lyg pridusęs? Jei jam sakoma: tu nedaryk to, tu nedaryk ano? Ar jis turėtų maištauti?
– Aš pirmiausia klausčiau, kodėl tas žmogus neieškojo mokyklos komandos, su kuria jam pakeliui? Lygiai kaip privačiame versle, žmogus gali eiti dirbti į įmonę, kuri kuria žmonijai kenkiančius produktus, arba ten, kur kuriami labai gražūs dalykai.
Dabar kaip tik yra atsinaujinimo banga. 28 Vilniaus mokyklos ir darželiai ieškosi naujų vadovų. Į tuos postus ateis daug naujos kartos vadovų, kurie visiškai kitaip mąsto. Galbūt geriausia strategija – pasirinkti tinkamą vietą, tada nereikės kariauti.
– O tos mokyklos, kurios nesugebės prisitraukti gerų mokytojų, ilgainiui praras vaikus?
– Taip, galiausiai jos praras vaikus.
– Ir krepšelius?
– Su krepšeliais – sudėtingiau. Kaime krepšelių sistema tikrai veikia, nes visi žino, kaip kas kur vyksta. Tačiau mieste, kur yra daug vaikų, ne taip lengva prarast krepšelius. Išeis vieni vaikai, netrukus ateis kiti.
– Koks švietimas būtų įdomus vaikams? Gal šiuolaikiniams vaikams išvis niekas neįdomu, nes jie nesugeba sutelkti dėmesio?
– Jokiu būdu. Tiesiog sėdėdami mokykloje nuo aštuonių iki trijų valandos dienos jie įjungia pauzės režimą. Tarsi įlenda į savo kokoną. O paskui, pravėrę mokyklos duris, visiškai kitokiu veidu išeina į gyvenimą. Skuba į būrelius, socialinius projektus, savanorystes. Ten jie aktyvūs, stengiasi, organizuoja, prisiima atsakomybę.
Aš apie tai sužinojau, pradėjęs dirbti su moksleiviais „Kito varianto“ projekte. Susitikę su vaikais kalbėdavomės apie gyvenimo tikslus, svajones, pasirinkimus. Turėjau dvi moksleivių grupes. Jie man nuolat pasakodavo apie tai, kaip gerai jaučiasi po pamokų ir kiek visko nuveikia.
Štai tada ir pradėjau kelti klausimą: „O kodėl tikrasis mokymas turi vykti tik po trijų valandų dienos?“ Negalėjau suvokti, kodėl turi žmonės nuo aštuonių iki trijų sėdėti erdvėje, kurią turi iškęsti, o kai išeina iš mokyklos, tada pradeda iš tiesų mokytis.
– Gal taip moksleiviai pratinami prie nelengvo suaugusiųjų pasaulio? Juk dauguma žmonių kenčia darbe nuo aštuonių iki penkių, o tada skuba pas šeimą, draugus, į sporto klubus, jogą, gamtą, žvejybą.
– Taip, tai labai aiškiai galima pamatyti, kai penktą valandą atsiveria įstaigų durys. Žmonės išeina į laisvę. Bet juk jie taip gyvena, nes nuo mokyklos kentėti ir laukti, kada prasidės gyvenimas.
Mokykla yra pirmoji sistema, per kurią žmogus pažįsta pasaulio veikimą. Dvylika metų – tai pakankamai daug, kad sumodeliuotume žmogui gyvenimą. Jis ir išmoksta: „Turiu atvargti, o tada jau gyvensiu“. Taip atsitinka, kad aštuoniasdešimt procentų žmonių Lietuvoje nemėgsta savo darbo. Juos išmokė, kad mokslo šaknys yra karčios. Darbo šaknys – irgi karčios.
– Bet sakoma, kad vaisiai saldūs?
– Gerai, jei žmonės tie vaisiai motyvuoja. Dažniau būna, kad saldžių vaisių žmogus jau nebesitiki ir gyvena tik tomis karčiomis šaknimis misdamas.
– Įmonių atmosfera labai daug kas priklauso nuo vadovų. Kiek mokykla priklauso nuo vadovų?
– Didžiulis švietimo sistemos pokytis atsirastų, jei kuo daugiau stiprių žmonių taptų direktoriais. Tačiau iš kur ateina direktoriai? Iš pavaduotojų. Labai dažnai kitos mokyklos direktoriaus pavaduotojas tampa direktoriumi. Čia ypatingai svarbus strateginis dalykas – skatinti stiprius pavaduotojus tapti direktoriais.
Geras vadovas yra mokyklos esmė. Mes dar nesame Danija ar Suomija, kur ir bendruomenė, ir pavieniai mokytojai gali viską pasidaryti patys, vadovui per daug nedalyvaujant.
– Turite galvoje, kad Lietuvoje būtina teisinga hierarchijos sistema – mokytojas teisingai valdo klasę, o direktorius teisingai valdo mokytojus?
– Direktorius yra žmogus, kuris kuria komandą. Jis pasirenka savo pavaduotojus. Jei pasirenka teisingai, tai jau mokykloje yra trys keturi žmonės, kurie tikrai gali visus kitus išjudinti. Vėliau direktorius, padedamas pavaduotojų, priima mokytojus. Jei vadovai silpni, jie priima tuos, kurie pas juos ateina. Reikia matematiko – pakviečia pirmą matematiką mokantį žmogų, kuris turi reikalingus popierius.
– Čia veikia ir žmogaus psichologija. Jei direktorius silpnas, tai jis nevalingai rinksis paklusnų žmogų, kurį galėtų valdyti.
– Taip, tik labai stiprūs vadovai geba dirbti su stipriais mokytojais. Priėmęs stiprius mokytojus, direktorius ir sau darbo susimažina. Geras direktorius yra tas, kuris geba dirbti su net stipresniais, aukštesnę kompetenciją už jį turinčiais pavaduotojais.
– Tada tas pats gali persikelti ir į klasę, mokytojai mokinius skatins tapti stipresnius?
– Žinoma.
