1986 m. balandžio 26 d. 01 val. 23 min. vietos laiku Černobylyje įvyko didžiausia pasaulyje atominės jėgainės avarija.
Žurnalistas Daumantas Liekis vargiai suskaičiuoja, kiek kartų yra ten buvęs. Pirmą kartą į Černobylio zoną jis nuvyko prieš aštuonerius metus. Kaip turistas. Kitą kartą kaip biologas, tyrinėjantis vabalų paplitimą. O dabar žvalgosi po dar ir patiems ukrainiečiams gerai neištyrinėtą saugomą teritoriją, besidriekiančią 30 kilometrų spinduliu, rinkdamas ten gyvenančiųjų, dirbančiųjų istorijas.
Pripetės mieste ir aplinkiniuose kaimuose civilizacijos ženklus gožia netramdoma gamta – kadaise pavieniai medžiai dabar panašūs į mišką mieste.
„Visi tie, kurie nuvažiuoja į Černobylio zoną pirmą kartą, patiria tuos pačius įspūdžius, ir aš tą patį patyriau. Matai apokalipsės peizažą, apleistus miestus, apleistus kaimus, matai laukinę gamtą, dozimetrą – radiacijos matavimo prietaisą – su nuolat besikeičiančiais rodikliais. Turbūt tokie yra pagrindiniai įspūdžiai“, – apie potyrius, kurie kitokie nei smagioje poilsinėje kelionėje, pasakojo D.Liekis.
Anot žurnalisto, daugelis smalsių turistų renkasi aplankyti miestu vaiduokliu vadinamą Pripetę, tačiau saugomoje teritorijoje yra ir įdomių kaimų.
Subūręs draugus, pažįstamus ar tuos, kurie jį susiranda per socialinius tinklus ar kaip kitaip, D.Liekis renkasi kelionės datą – iš tų datų, kurias nurodo turų po uždarą teritoriją organizatoriai.
„Važiuoti vienam gana brangu. Keliese dalytis kelionės iš Lietuvos išlaidas pigiau“, – paaiškino žurnalistas.
Tokių ekskursijų kaina priklauso nuo to, kiek dienų – vieną, dvi, tris ar penkias ten praleisi. Kaip sakė D.Liekis, paprastai tokios kelionė, tarkim, keturių dienų išvyka, žmogui atsieina apie 360 eurų.
Naktį galima apsistoti viename iš Černobylio viešbučių.
„Tiems žmonėms, kurie nėra tikri, kad nori ten važiuoti, baiminasi radiacijos, siūlau neskubėti ir pagalvoti. Į Černobylį derėtų važiuoti tuomet, kai esate tvirtai apsisprendę, pasidomėję“ kokia radiacijos žala organizmui“, – įspėjo D.Liekis.
„Mūsų kelionės nėra komfortiškos, juk ilgą laiką praleidi tiesiog kelyje, o ir pačiame Černobylyje ieškome įdomios veiklos, tarkim, einame į požemius. Viskas toje zonoje susiję su tragedija, kiekvienas fragmentas mena kokį nors tragedijos epizodą“, – pasakojo D.Liekis.
Į tokias keliones leidžiasi įvairaus amžiaus žmonės, tačiau ne jaunesni nei 18 metų, mat nepilnamečiams Černobylio zona užverta. Dažniausiai tokiai kelionei ryžtasi vyrai.
Galbūt norintieji aplankyti tragedijos vietą yra tie, kurie gerai pamena dramatiškas 1986 metų dienas ar netgi dalyvavo šalinant avarijos padarinius?
„Sakyčiau, kad yra atvirkščiai: tie, kurie pamena avariją ar vyko ten likviduoti padarinių, skeptiškai žiūri į tokias ekskursijas. Tiems, kurie pamena, tai nemalonus prisiminimas. O jaunesnė karta į viską žiūri kitaip.
Įsivaizduokite, II Pasaulinio karo veteraną, atvežtą į mūšio vietą. Jis išgyventų skaudžius prisiminimus. Ir įsivaizduokite tą žmogų, kuris tiesiog domisi karo temomis“, – kalbėjo D.Liekis.
Jis pats, pirmą kartą apsilankęs kaip turistas, o antrą kaip biologas, ir vėliau nepaliovė ten važinėti.
„Susipažinau su ten dirbančiais ir gyvenančiais žmonėmis. Supratau, kad ten pilna įdomių istorijų, susijusių su avarija, ten gyvenančiais žmonėmis, mėginu susieti tas istorijas su lietuviais, kurie ten buvo vežami po tragedijos, ir visa tai parengti vienam rašytiniam projektui“, – pasakojo D.Liekis.
Kaskart nuvykdamas į Černobylio zoną žurnalistas aplanko vis naujas vietas: „Ir patys ukrainiečiai, ten dirbantys po keliolika ar dvidešimt metų, sako nepažįstantys visos teritorijos.
Matai, koks ten gyvenimas verda, kurį labiausiai diktuoja radiacijos lygis ar taisyklės, nurodymai, susiję su radiacija. Gyventojų ten nėra daug, tad natūralu, kad rezgamos intrigos, verda politinės batalijos“.
