Apie tai, kokia tikroji maisto produktų kaina Lietuvoje, „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi Daržovių augintojų asociacijos vadovė Zofija Cironkienė, prekybos tinklo „Norfa“ vadovas Dainius Dundulis bei „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas.
– Pone Dunduli, kiek Jūsų parduotuvėse kainuoja kalafiorai?
– (D. Dundulis) Prieš savaitę kainavo 2,19 euro. Šiuo metu Italijoje kalafiorą galime nupirkti už 3,31 euro be PVM, o kai atvešim, pridėsime PVM, transportą, turėsime pardavinėti už 4-5 eurus. Mes tokių net neperkame. Manome, kad mūsų pirkėjai pragyvens ir be kalafiorų už tokią kainą
– Ar keitėt kainą? Kai kurie prekybos centrai, prasidėjus „kalafiorų judėjimui“ kainą sumažino, pritaikė akcijas.
– (D. Dundulis) Mes kainos nekeitėme. Tuo metu neįsivežėme kalafiorų, nes matėme, kad kaina yra per brangi.
– Ar kainoje, už kurią pardavinėjote, buvo antkainis?
– (D. Dundulis) Daržovėms vidutiniškai taikomas apie 20 proc. antkainis, vėliau ant viršaus dar užsideda PVM. Be to, reikia nepamiršti, kad daržovėse vidutiniškai yra 5 proc. nudžiuvimas ar supuvimas.
– (Z. Cironkienė) Bet po pardavimo iš augintojo ta kaina išskaičiuojama. Kalbu apie tiekimo sutartis, pagal kurias augintojas parduoda morką už tarkim 30 centų, bet galutinė kaina bus ne ta, nes mėnesio gale bus išskaičiuojamas nudžiuvimas, logistikos taros.
– (D. Dundulis) Aš asmeniškai šito nežinau, pas mane niekas nėra išskaičiuota.
– Ponia Cironkiene, ar normalu, kad kalafiorai šiais metais kainuoja 3-4 eurus?
– (Z. Cironkienė) Kalafiorų šiai dienai nė vienas Lietuvos augintojas nėra užauginęs. Mūsų augintojai kalafiorus rinkai teikia birželio – spalio mėnesiais, o užauginami kiekiai yra labai nedideli. Prekybos tinklai ir kitos didmeninės įmonės per mėnesį jų superka 2-6 tonas visai Lietuvai, o praėjusiais metais žiedinio kopūsto kaina buvo 0,31-0,62 euro.
Visada pastebime tendenciją, kad kai Lietuvoje nebelieka lietuviškų daržovių, kainos pradeda kilti, kartais net nepagrįstai. Kol Lietuvoje yra daržovių, su augintojais labai smarkiai deramasi, kartais augintojams tenka pardavinėti žymiai mažesne kaina, negu įvežtų iš užsienio.
– Norit pasakyti, kad prekybininkai savo nuožiūra pasididina kainą?
– (Z. Cironkienė) Jie turi savo kainodarą. Mes ne kartą pastebėjom, kad kai užsienio šalyse yra perteklinių daržovių, kurių įsivežama daug ir pigiai, kaina padvigubėja. Tuo metu lietuviškų daržovių kaina padidėja trigubai. Savaime suprantama, kad vartotojui tos daržovės yra per brangios, sumažėja pirkimai, augintojai nepatenkinti, kad negali parduoti.
– (D. Dundulis) Mes antkainį skaičiuojam nuo prekės kainos, po to dedamas PVM. Negaliu atsistebėti, kai Lietuvoje komentuoja apie bulves: perka už 30 centų be PVM, o parduotuvėje pardavinėja už 50-60 centų, įskaitant PVM. Turim vertinti vienoda dimensija. Kai visus dalykus pridedam, automatiškai gauname dvigubą kainą, bet juk yra mokesčiai.
– Suprantame, kad prekybos centrai nėra labdaros organizacijos. Kiek pagrįsti yra pasakymai, kad prekybininkų antkainiai didžiąja dalimi lėmė kainų augimą?
– (D. Dundulis) Prieš metus laiko buvo sukurtas kooperatyvas „Agrolit“. Šiuo metu jis yra vienintelis Lietuvoje ir tik per vieninteles rankas galima nupirkti agurkus, pomidorus ir kitą šiltnaminę produkciją. – Turite omenyje monopolizuota?
– (D. Dundulis) Taip, tai 100 proc. monopolizuotas dalykas. Vienos rankos pasako, kokia yra agurkų ar pomidorų kaina. Ten derybos nevyksta. Yra daug ūkininkų, bet tiekėjas vienas. Visoms išgalėmis bandžiau ardyti šią sąjungą, bet man nesigavo. Jei norime turėti lietuviškų agurkų ir pomidorų, turime pirkti tik iš „Agrolit“. Ūkininkai tiesiogiai neparduoda. Tai pilna monopolija.
– Kodėl jie tiesiogiai neparduoda?
– (D. Dundulis) Kad gautų aukštesnę kainą. Kiekvienas tiekėjas nori gauti aukštesnę kainą, čia normalu, tai rinkos dėsniai. Kiekvienas pirkėjas, nes kai perkame iš ūkininkų, mes esame pirkėjai, nori nupirkti pigiau. Aišku, po to mūsų pirkėjams norim parduoti brangiau, bet negalime, nes mus riboja kitų parduotuvių konkurencija
– (Z. Cironkienė) Kooperatyvas buvo sukurtas tam, kad augintojai gautų derybinę galią. Ten, kur kooperatyvo nėra, su kiekvienu augintoju deramasi atskirai, o perkama iš to, kuris gali pasiūlyti mažiausią kainą. Galutiniame rezultate augintojai labai nukenčia. Į galutinę kainą įeina produkcijos išrūšiavimas, nuplovimas, fasavimas, atvežimas iki logistikos sandėlių.
– Bet yra ribojama konkurencija. Gal prekybininkas tiesiogiai susitartų su ūkininku dėl tam tikros kainos, bet neturi galimybės.
– (Z. Cironkienė) Kooperatyvų nariai susikuria savo taisykles. Jie yra europinės gamintojų grupės nariai, ten reglamentuota, kokį procentą produkcijos nariai turi parduoti per savo kooperatyvą. Europos Sąjunga tokias gamintojų grupes remia todėl, kad būtų sustiprintos gamintojų galios.
– Pone Grajauskai, kiek kainų augimo pasekmė gali būti prekybininkų antkainiai ar ribojančios struktūros?
– (R. Grajauskas) Atsižvelgiant į dabartinę situaciją rinkoje ir tai, kad ateina didelis žaidėjas „Lidl“, būtų visiškai nelogiška, kad prekybininkai šiuo metu didintų antkainius ir kainas. Nuo praėjusių metų prasidėjo kainų karas, prekybos centrai pradėjo mažinti, buvo daug akcijų. Bendra tendencija yra maisto kainų mažėjimas. Yra tam tikras daržovių pabrangimas, bet yra didžiuliai sezoniniai svyravimai.
– Kodėl mes patys neauginame kalafiorų, jei kažkur Italijoje jie pasidarė baisiai brangūs?
– (R. Grajauskas) Rinka yra ta pati. Jeigu augintume, o Italijoje būtų didelė paklausa, tai pas mus atvažiuotų ir pirktų tuos kalafiorus, tuomet pas mus irgi kaina būtų aukšta. Pervežamų prekių kainos bendroje rinkoje susivienodina.
– Ar nemanote, kad problema yra tai, kad Statistikos departamentas, kuomet fiksuoja kainas, įskaičiuoja ir kainas per akcijas? Tai nėra objektyvu.
– (R. Grajauskas) Tai yra galutinė kaina, už kurią vartotojas gali įsigyti prekę. Jei prekybos centrai taiko akcijas, kurios yra paplitusios, tai čia yra marketinginė strategija. Statistika rodo, kad šiais metais yra nežymus maisto kainų augimas, o praeitais metais buvo 1 proc. pigimas.
– Kaip skiriasi kainos, kai augintojas parduoda lietuviškus agurkus, pomidorus, ir kai prekybininkai importuoja iš užsienio?
– (D. Dundulis) Šios dienos trumpavaisius agurkus iš Lietuvos kooperatyvo galima nupirkti už 1,7 euro be PVM. Su PVM mūsų savikaina – 2,1 euro. Vistiek turim išsivežioti, sudėti parduotuvėse ir užsidėti antkainį tam, kad išlaikytume tą sistemą. „Norfos“ antkainio vidurkis, kalbant apie visus produktus, tame tarpe ir pramonines prekes, kurių antkainis yra didesnis, yra 19 proc.
– (Z. Cironkienė) Paprastai importuoja produkciją, kuri arba neauginama Lietuvoje, arba lygiagrečiai su auginama Lietuvoje, tik tai yra perteklinė, pigesnė produkcija. Parduotuvių lentynose matom, kad tai žymiai pigesnė produkcija. Jeigu mus domina ar ankstyvos bulvės, ar morkos, žinome, už kokią kainą įsiveža, kiek moka augintojams.
Matom, kokios kainos yra parduotuvėse, tai kainodara yra ne Lietuvos produkcijos naudai, antkainiai yra didesni. Sakoma, kad tenka nurašyti daugiau lietuviškos produkcijos, nes ji greičiau genda, nėra apdorojama fungicidais, nepurškiama transportavimo metu.
– Pone Dunduli, Jums turbūt tikrai labiau apsimoka pirkti pigesnius pomidorus iš Ispanijos, kurie ilgiau laikosi, negu čia pirkti lietuviškus, kurie supus per dvi dienas?
– (D. Dundulis) Mes mąstom ne taip. Niekados neužsiiminėjame politika, užsiiminėjame ekonomika. Perkam tai, ką galim parduoti. Jei pirkėjas norės lietuviškų agurkų, bet jų kaina bus 4-5 eurai, mes tikrai jų turėsim, o šalia padėsime ispanišką už 1-2 eurus. Tegu pirkėjas pasirenka laisvai.
– Pone Grajauskai, pomidoras, kurį nusiperkame, jau apipintas antkainiais, mokesčiais. Kokia yra reali jo vertė? Kiek nukeliauja ūkininkui, kiek prekybininkui?
– (R. Grajauskas) Tai labai priklauso. Dažnai kalbam apie pieną, kad Lietuvoje labai mažos fermos, dėl to augintojai neturi derybinės galios, nes reikia apvažiuoti kiekvieną ūkį, supirkti, ir tada ūkininkas gauna labai mažytę dalį. Labai svarbu, kiek augintojai yra susikooperavę. Prekybiniame sektoriuje svarbiausia, kad būtų konkurencija. Šiuo metu turime ne vieną prekybos centrą, Lenkijos situaciją.
Jei žmonės gali važiuoti į Lenkiją ir ten nusipirkti pigiau, tai jiems yra daugiau pasirinkimo, be to, tai didina spaudimą mažinti kainas prekybininkams Lietuvoje. Situacija su Lenkija pirmiausia yra valiutų svyravimo pasekmė. Prognozė tokia, kad 6-12 mėnesių laikotarpyje zlotas brangs ir prekės Lenkijoje pradės brangti.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 17.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
