„Klimatas natūraliai šiltėja, teks su tuo apsiprasti. Karščiai užslenka vis dažniau, tad natūralu, kad kai kuriuose šuliniuose išseko vanduo. Ypač greitai tai nutinka, jei iš šulinių geriamasis vanduo pumpuojamas, pavyzdžiui, daržams laistyti. Todėl ir patys žmonės taupiau turėtų naudoti vandenį“, – kalbėjo specialistė.
Pasak J.Kriukaitės, kita šulinių blogybė – jie prastai apsaugoti nuo biologinės bei ūkinės taršos. Todėl šulinių vandenyje dažniai būna per daug nitratų, nitritų ar kitų žmogui kenksmingų medžiagų.
„Patarimas gali būti tik vienas: jei įmanoma, prisijungti prie viešo vandens tiekėjo“, – teigė geologė. Tokiu būdu būtų išsprendžiama nuotekų tvarkymo problema bei užtikrinama geriamo vandens kokybė.
Vanduo užterštas nitratais
Ekspertės teigimu, nepavydėtina padėtis ir didmiesčių priemiesčiuose, kur yra įrengta daugybė artezinių gręžinių. Nitratai ar nitritai patenka ir į jų vandenį.
Medikai nuolat kartoja, kad iš privačių artezinių gręžinių priemiesčiuose siurbiamas vanduo yra nesaugus – jo negalima nei gerti, nei naudoti ruošiant maistą.
Be to, privačių gręžinių savininkai turėtų nors kartą per pora metų laboratorijoje patikrinti vandens kokybę.
Bendrovės „Klaipėdos vanduo“ Geriamojo vandens tyrimo laboratorijos vedėja Irena Getautienė patvirtina, kad į juos besikreipiančių privačių valdų savininkai dažniausiai būna nuliūdinti savo šulinių mėginių išvadų. Pasak specialistės, dažniausiai tiriami 3 rodikliai: nitritai, nitratai ir biologinė tarša.
Klaipėdos regione nitratų ir nitritų šulinių vandenyje randama gana retai, o biologinė tarša – labai dažnas reiškinys. Kaip žinia, užvirinus vandenį bakterijos žūna, tad tokį vandenį iš bėdos galima naudoti maisto ruošimui. Tačiau nitritai bei nitratai priskiriami sveikatai kenksmingoms toksinėms medžiagoms, kurios virinant neišsiskaido ir tuomet belieka viena išeitis – pirkti geriamąjį vandenį prekybos centruose, kuris maždaug 200 kartų brangesnis už tiekiamą iš vandentiekio.
I. Getautienės teigimu, bakterijomis ypač užterštų šulinių šeimininkams rekomenduojama šulinius išsemti ar išsiurbti ir vizualiai patikrinti ar nėra įkritusių gyvūnų ar paukščių gaišenų. Tačiau biologinio užterštumo priežasčių gali būti ir kitų – ūkinių pastatų, fermų ar nesandarių nuotekų įrenginių teršalai su paviršiniais ar gruntiniais vandenimis vis tiek gali prasiskverbti į paviršinius šulinius ar tinkamai neprižiūrimus gręžinius.
Į šulinius pripila vandens
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidento Broniaus Miežutavičiaus nestebina geologų įžvalgos. „Klimatui šiltėjant, tikėtina, kad didėja ir mikrobiologinė tarša, todėl kiekvienas žmogus atsakingai turėtų pagalvoti, iš kur imti vandenį ir kur išleisti nuotekas, – sako jis. – Jei viešo vandens tiekėjo trasos eina šalia, problemų prisijungti nėra, jei tolėliau – tai jau tampa ir gyventojo, ir savivaldos ar vandens tiekimo įmonės skausmu, bet išeičių visada galima surasti“.
LVTA vadovo teigimu, neretai ekstremaliais atvejais gyventojų šulinius už tam tikrą mokestį papildo vandens tiekimo įmonių atgabentas geriamasis vanduo.
B. Miežutavičius įžvelgia kur kas daugiau problemų vis dar likusiuose priemiesčių kvartaluose ar „kolektyviniuose soduose“, kur gyventojai neprijungti prie centrinių geriamojo vandens tinklų . Ten vandentiekio įrengimai yra privatūs ar valdomi kita nuosavybės teise, o geriamasis vanduo tiekiamas iš vietinių gręžinių naudojant vandentiekio bokštus. Ir bokštai, ir vandentiekio tinklai bei kita įranga, kaip taisyklė yra nudėvėti, o apie geriamojo vandens kokybės kontrolę ir reikiamą vandenvietės priežiūrą tiesiog nutylima.
„Tokius kvartalus būtina prijungti prie centralizuotų tinklų. Apie tai nuolat diskutuojame ne tik savivaldybėse , bet ir Vyriausybėje . Esu tikras, kad problemos sprendimui lėšų bus rasta. Dabartiniu metu tokių kvartalų gyventojams maisto ruošimui ir gėrimui naudojamo vandens kokybę patarčiau reguliariai tikrinti sertifikuotose vandens kokybės tikrinimo laboratorijose“, – pataria B. Miežutavičius.
