Tačiau žmonija veltui nusivylė kaitrinėmis lemputėmis, mat dėl jų neilgo tarnavimo laiko kalta ne technologija, o gamintojų sąmokslas. Jis verslininkams ne tik leido parduoti prasčiausią produktą ir daugiau uždirbti, bet ir tapo šiuolaikinės vartojimo ekonomikos pagrindu.
Ką slepia įprastų lempučių istorija, pasakoja „New Yorker“.
Šviečia 115 metų
Tiems, kurie burnoja ant kaitrinių lempučių dėl trumpo jų veikimo laiko, reikėtų žvilgtelėti į Guinnesso rekordų knygą. Ten rašoma apie lemputę, šviečiančią ugniagesių padalinyje Livermore, Kalifornijoje, nuo 1901 metų. Be perstojo degdama 115 metų ji išdirbo daugiau nei milijoną valandų.
Šią lemputę pagamino „Shelby Electric“ Ohajo valstijoje. Jos anglies siūlas beveik tokio storio kaip ir volframo siūlai šiuolaikinėse lemputėse.
Tačiau šiandieninės lemputės, kartais užgęstančios vos po kelių mėnesių, gyvuoja dukart trumpiau nei tos, kurios švietė praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje. Toks dramatiškas lemputės tarnavimo trukmės pokytis įvyko 1924 metais.
Pirmasis pramonininkų sąmokslas
Būtent tuomet stambiausi šviesos prietaisų gamintojai – tarp jų ir olandų „Philips“, vokiečių „Osram“, prancūzų „Compagnie des Lampes“, amerikiečių „General Electric“ – sutarė, kad pernelyg gerai yra blogai jiems, gamintojams.
Artėjant naujiesiems metams, gruodžio 23-iąją, pramonės atstovai susitiko Šveicarijoje ir įkūrė „Feb“ pavadintą kartelį. Febu arba Foibu dar buvo vadinamas dievas Apolonas, senovėje laikytas šviesos dievu.
Tikėtina, kad „Feb“ – pirmasis tokio masto kompanijų susitarimas istorijoje. Kadangi trečiojo dešimtmečio viduryje lempučių naudojimo laikas pasiekė aukštumas, gamintojai suprato, kad jų pelnas gali smukti, todėl sutarė lempučių gyvavimo laiką sutrumpinti kone perpus – iki tūkstančio valandų.
Tokias staigias permainas, kurias lydėjo pakilusios lempučių kainos, gamintojai aiškino pagerėjusia kokybe ir ryškesne šviesa. Vis dėlto šiandien tyrėjai įsitikinę, kad tikroji pokyčių priežastis tebuvo pelno vaikymasis.
Verslo dievas – troškimų kultūra
Būtent „Feb“ kartelis davė pradžią veiklos modeliui, vėliau pavadintam „suplanuotu senėjimu“. Beje, anų laikų ekonomistai šį sumanymą netgi sveikino. Besibaigiant trečiajam dešimtmečiui šis modelis taip išpopuliarėjo, kad vienas „Lehman Brothers“ partnerių Paulas Mazuras jį pavadino naujuoju amerikietiškojo verslo dievu. P.Mazuras rašė: „Turime pasiekti, kad Amerikoje vyrautų ne vartojimo, o troškimų kultūra. Žmones reikia priversti užsinorėti naujo daikto dar iki tol, kol senasis atitarnaus.“
„Suplanuoto senėjimo“ koncepcija dėliojosi ne taip ir paprastai: ketvirtajame dešimtmetyje ekonomistai ragino pasinaudoti ja, kad būtų įveikta Didžioji depresija.
Tačiau depresijai pasibaigus, šis modelis ne tik kad neišnyko – jis tapo šiuolaikinės vartojimo ekonomikos pagrindu. Beje, „suplanuoto senėjimo“ strategija girta ir per 2007–2008 m. finansinę krizę JAV.
Sutrikę net grandai
Paradoksas, tačiau naują vartojimo modelį į gyvenimą paleidusi lemputė jam gali padaryti galą. Šiuolaikiniai LED šviestuvai gali tapti pirmuoju XXI a. masiniu produktu, kuris gali susikirsti su „suplanuoto senėjimo“ produktais. Vietoj tūkstančio valandų LED lemputės dirba 20–25 tūkst. ar netgi daugiau.
Vadinasi, šiandien įsigyta tokia lemputė normaliu režimu veiks net ir 40 metų. Tačiau ir vėl, kaip ir prieš šimtmetį, pasiruošusi tarnauti žmonijai lemputė susiduria su problema. Kaip ir trečiajame dešimtmetyje veikusios kompanijos, taip ir šiandieninės nežino recepto, kaip išsilaikyti gaminant ilgai tarnaujančią prekę.
Nors LED lempučių rinka šiais metais turėtų siekti 38 mlrd. JAV dolerių, gamintojai jau priversti sukti galvą, kaip reikės išlikti, kai rinka bus visiškai prisotinta ir apyvarta ims čiuožti žemyn.
Ekspertai mato dvi išeitis: arba vėl pradėti gaminti pigesnį ir trumpiau tarnaujantį produktą, arba trauktis iš šio verslo. Atrodo, jog šio verslo grandai linksta prie antrojo varianto: ir „Philips“, ir „Osram“, ir „General Electric“ išskyrė padalinius, kurie gamina vartojimo klasės lemputes. Motininės kompanijos tuo metu koncentruojasi į apšvietimo verslo įmones ir LED lempučių išmaniesiems įrenginiams gaminimą.
Ar pamilsime seną, bet gerą?
Į klausimą, ar istorija pasikartos, būtų galima atsakyti teigiamai, jei ne vienas „bet“: ilgo galiojimo prekių ekonominis modelis šiandien vertinamas kaip būtina sąlyga ekologijos tvarumui, o rūpinimąsi ekologija yra deklaravusios visos išsivysčiusios valstybės.
Ilgo veikimo prekės egzistuoja, tačiau jos – brangios ir dėl to nišinės. Kad situacija pasikeistų ir šie gaminiai taptų masine, kiekvienam įkandama produkcija, reikia, kad aktyviai įsikištų politikai.
Kalbos apie tai, kad ilgai veikiantys gaminiai verslui ne kenks, o, priešingai, leis už juos prašyti didesnių kainų, samdyti daugiau darbuotojų, plėtoti remonto ir priežiūros paslaugas, sumažins išmetamų atliekų kiekį, netyla trisdešimt metų.
2015 m. gamtos apsaugos organizacijų konsorciumas paragino pasaulio pramonę gaminti daugiau ilgai veikiančių prekių. Šiais metais Europos Parlamentas išleido raštą apie tokių produktų privalumus verslui ir vartotojams.
Tačiau nė viena šalis iki šiol nesugebėjo atskirti ekonominio augimo nuo poveikio aplinkai. Nepaisant energinio efektyvumo, perdirbimo, biologiškai irių ir netoksiškų prekių populiarumo, išteklių suvartojimo apimtis didėja, žmonija ir gamtos užterštumas žengia koja kojon.
Kad tai pasikeistų, vien įstatymų negana – reikia keisti visą vartojimo kultūrą. Jei šiandien vyrauja ko nors naujo kasdien mada, ateityje reikėtų pereiti prie seno, bet gero vertinimo. Tai ir yra pats sudėtingiausias uždavinys, kurį „Feb“ kartelis vartotojų visuomenei iškėlė prieš šimtmetį.
