Akademikas iš Rusijos: „Mūsų laukia sunkūs laikai“

Kokie yra dėsningumai Rusijos istorijoje? Kokių praeities atgyvenų Rusija atsikratė, o kokias paveldėjo ir negali atsikratyti iki šiol? Kaip paveikė šalį 1917 metų revoliuciniai įvykiai ir kas jos laukia ateityje?

Kokių praeities atgyvenų Rusija atsikratė, o kokias paveldėjo ir negali atsikratyti iki šiol? Kaip paveikė šalį 1917 metų revoliuciniai įvykiai ir kas jos laukia ateityje?<br>„Reuters“/ „Scanpix“ nuotr.
Kokių praeities atgyvenų Rusija atsikratė, o kokias paveldėjo ir negali atsikratyti iki šiol? Kaip paveikė šalį 1917 metų revoliuciniai įvykiai ir kas jos laukia ateityje?<br>„Reuters“/ „Scanpix“ nuotr.
Kokių praeities atgyvenų Rusija atsikratė, o kokias paveldėjo ir negali atsikratyti iki šiol? Kaip paveikė šalį 1917 metų revoliuciniai įvykiai ir kas jos laukia ateityje?<br>„Reuters“/ „Scanpix“ nuotr.
Kokių praeities atgyvenų Rusija atsikratė, o kokias paveldėjo ir negali atsikratyti iki šiol? Kaip paveikė šalį 1917 metų revoliuciniai įvykiai ir kas jos laukia ateityje?<br>„Reuters“/ „Scanpix“ nuotr.
Kokių praeities atgyvenų Rusija atsikratė, o kokias paveldėjo ir negali atsikratyti iki šiol? Kaip paveikė šalį 1917 metų revoliuciniai įvykiai ir kas jos laukia ateityje?<br>„Reuters“/ „Scanpix“ nuotr.
Kokių praeities atgyvenų Rusija atsikratė, o kokias paveldėjo ir negali atsikratyti iki šiol? Kaip paveikė šalį 1917 metų revoliuciniai įvykiai ir kas jos laukia ateityje?<br>„Reuters“/ „Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

lenta.ru ir lrytas.lt inf.

2016-11-28 15:40, atnaujinta 2017-04-16 22:47

Apie tai portale lenta.ru papasakojo politikos mokslų daktaras (habilituoto mokslų daktaro atitikmuo Rusijoje. – Red.), Mokslinės socialinių mokslų informacijos instituto (INION) mokslinis vadovas, Maskvos valstybinio universiteto politologijos fakulteto lyginamosios politologijos katedros vedėjas, akademikas Jurijus Pivovarovas.

Kas mes?

Kalbant apie tai, kas vyksta Rusijoje ir kur link ji eina, reikia turėti omenyje keletą svarbių aplinkybių. Pirma, būtų klaida manyti, kad Rusija pasmerkta kažkokiam neteisingam vystymosi keliui. Mūsų šalis (kaip ir bet kuri kita) visada vystėsi savo keliu. Bet svarbiausia – neįsivaizduoti tėvynės istorijos kaip kažkokio nukrypimo nuo normos.

Antra, kokią vietą ji užima pasaulyje? Kas mes – Europa, Azija ar Eurazija (kaip pastaruoju metu madinga sakyti), Rytai ar Vakarai? O iš tikrųjų Rusija – tai Šiaurė, ir visa Rusijos civilizacija yra pirmasis bandymas žmonijos istorijoje įsisavinti šiaurės platumas. Mums teko dalia susiformuoti ir išgyventi sudėtingomis gamtinėmis ir klimatinėmis sąlygomis. Skurdūs dirvožemiai visada davė prastus derlius, ir Rusija iš pat pradžių buvo labai neturtinga šalis. Tai labai svarbus veiksnys, kuris daug ką paaiškina apie mūsų praeitį ir dabartį.

Trečia, didžiulę įtaką Rusijai turėjo jos neaprėpiamos platybės, kuriose visuomet gyveno labai mažai žmonių. Mūsų didis tėvynainis Nikolajus Berdiajevas prieš šimtą metų pastebėjo, kad Rusijos istoriją suvalgė Rusijos geografija. Tuo Rusija skiriasi nuo tankiai apgyvendintos ir santykinai nedidelės pagal užimamą plotą Europos, kur dar Viduramžiais susidarė santykinai objektyvios sąlygos formuotis teisiniams santykiams ir privatinės nuosavybės institutui – kada daug žmonių, bet mažai žemės, nori nenori tenka teisiškai įforminti teises į ją. Didžiulės neapsaugotos ir neturinčios gamtinių kliūčių platybės, atšiaurus klimatas ir reti gyventojai – štai kas daugelį amžių buvo Rusijos istorijos konstantos.

XIX amžiaus viduryje situacija šiek tiek pasikeitė, visų pirma demografiniu ir geografiniu požiūriu. 1861 metais panaikinus baudžiavą Rusija išgyveno demografinį sprogimą, kada per 55 metus jos gyventojų padaugėjo šimtu milijonų žmonių. Šio reiškinio sukeltas gyventojų pertekliaus atsiradimas ir ariamos žemės trūkumas baigėsi tuo, kad smarkiai išaugo socialinė įtampa Rusijos kaime, kuri, kartu su kitais veiksniais, tapo viena iš 1917 metų revoliucijos priežasčių. Kalbant apie geografinius ypatumus, tai XIX amžiaus pabaigoje iš esmės baigėsi Rusijos valstybės plėtimo procesas, kurį pradėjo dar Ivanas III.

Šiandieną mūsų šalies teritorija gerokai sumažėjo. Be to, dabartinė Rusija seniai yra demografinėje duobėje. Bet yra ir kita, šalutinė problema – per milijoną gyventojų turintys šiuolaikiniai Rusijos miestai kaip dulkių siurbliai išpumpuoja iš šalies gilumos ekonomiškai aktyvius gyventojus.

Dabar kaimo gyvenviečių ir mažų miestų Rusija praktiškai liko be gyventojų – tačiau yra žinoma, kad bet kuri šalis stipri pirmiausia savo provincija.

Pas mus bėda su transporto infrastruktūra ir komunikacijomis. Tai taip pat sena mūsų šalies problema, ji tapo tikrai vieninga tik po to, kai buvo pradėti masiškai tiesti geležinkeliai antrojoje XIX amžiaus pusėje. Mes stebime absurdišką vaizdą: neretai pats greičiausias kelias tarp kaimyninių Rusijos sričių centrų eina per Maskvą.

Ketvirta, istorinio proceso eigai Rusijoje stiprią įtaką turėjo jos valstybinių institutų kokybė. Per praėjusį šimtmetį mūsų šalis dukart pergyveno jų netikėtą ir greitą krachą – 1917-ais ir 1991-ais metais. Ir abiem atvejais nebuvo objektyvių priežasčių, kad šie įvykiai būtų buvę neišvengiami.

Pavyzdžiui, nebuvo jokių ženklų, kad monarchija žlugs 1917 metų vasarį. Rusijos ekonominė padėtis buvo kur kas geresnė už kitų kariaujančių šalių – joje, pavyzdžiui, dar nebuvo maisto produktų kortelių. Padėtis fronte buvo ne geriausia, bet ir ne katastrofiška, ir Rusijos kariuomenė buvo visiškai pajėgi atsilaikyti iki karo pabaigos. Bet 1917 metų vasarį viskas staiga sugriuvo, ir šalis sparčiai nugrimzdo į revoliucinį chaosą. Kažkas panašaus, nors ir gerokai mažiau kruvinu mastu, nutiko 1991 metais, kada nebuvo akivaizdžių ir neįveikiamų sąlygų SSRS subyrėti.

Šie du pavyzdžiai aiškiai rodo, kad nepaisant, atrodytų, turimos galios ir stiprybės Rusijos valstybiniai institutai kritinėmis istorijos akimirkomis gali parodyti silpnumą, nelankstumą ir neefektyvumą. Ir mes visada turime prisiminti apie šią jų savybę, kad ateityje išvengtume situacijos, kuriai susiklosčius valdžios pasikeitimą lydėtų valstybės žlugimas.

Penkta, istorija – tai atviras procesas, jai neegzistuoja aiškiai išreikšti dėsniai ir formalizuotos taisyklės. Istorijoje daug ką lemia žmogaus valia, jo pasirinkimo laisvė; tuo pačiu egzistuoja istorinių procesų dėsningumai, tendencijos ir prielaidos. Kitaip tariant, valios pasireiškimo laisvė objektyviai apsiriboja tam tikru galimybių koridoriumi, apie kurį visada reikia turėti supratimą, kadangi jo viduje egzistuoja daugybė įvairiausių įvykių vystymosi variantų.

Rusijos valdžios prigimtis

Ką visi šie veiksniai rodo? Nepaisant visų didžiulių pokyčių per pastaruosius šimtą metų, pagrindiniai Rusijos politinės kultūros bruožai išliko. Savo pobūdžiu ji išliko patvaldinė (autokratinė) ir valdžiacentrė – kai valdžia centre. Jeigu Vakarai nuėjo kelią nuo Viduramžių teocentriškumo, kuris remiasi supratimu apie Dievą kaip visos egzistencijos esmę, iki dabartinio antropocentriškumo (kur Dievo kaip visatos centro vietą užėmė žmogus), tai Rusijoje susiklostė valdžios kultas.

Nuo Ivano III, jo anūko Ivano IV ir Petro I laikų valdžia tapo Rusijos istorijos absoliučia substancija, visa kita paversdama jos priedėliu. Žinoma garsi imperatoriaus Pavelo I frazė: „Rusijoje tik tas šį tą reiškia, su kuo aš kalbu, ir tik tuo metu, kai aš su juo kalbuosi“.

Rusijos valdžios prigimtis per keletą šimtmečių praktiškai nepasikeitė. Klasikinėje teorijoje valdžia – tai tam tikra organizuotos prievartos ir visuomenės sutarties simbiozė. Bet Rusijoje niekada nebuvo ir iki šiol nėra jokios konvencijos dėl vyriausybės ir gyventojų teisių ir pareigų perskirstymo. Ir šia prasme Rusija lygiuojasi pati į save. Toks mūsų norminis vystymosi kelias ir kol kas nėra pagrindo manyti, kad jis pasikeis artimiausioje ateityje.

Bet kuri valdžia Rusijoje visada buvo personifikuoto pobūdžio; jos teisėtumas iš esmės buvo pagrįstas valdovo – caro ar genseko (SSKP generalinio sekretoriaus. – Red.) – asmenybe. Rusijos valdžia visada buvo neatsiejama nuo nuosavybės, priešingai nei Europoje, kuri dar iš romėnų teisės perėmė viešosios ir privatinės teisės, valstybės ir ekonomikos atribojimo principą. Toks valstybinės valdžios pobūdis, kitaip dar vadinamas patrimonialiniu (lot. patrimonialis – gimininis, paveldėtinis. – Red.) ar tėvoniniu dėl akivaizdžių priežasčių menkai prisideda prie ekonomikos plėtros.

Rusijai visada buvo būdingas neinstitucinis valdymo pobūdis, kada valdžia iš esmės būdavo sutelkta ne ministerijose ir žinybose, o kitose, paralelinėse, arba „rūmų“, struktūrose: prie carų tai buvo Jo imperatoriškosios didenybės asmeninė kanceliarija, prie komunistų – SSKP CK (Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas. – Red.).

Homo sovieticus ir kaimo bendruomenės paveldas

Kalbant apie mūsų visuomenę, tai ji taip pat išlaikė daugelį savo archajiškų bruožų. Mes paveldėjome Rusijos valstietijos būdą, kuriam charakteringas persidalijimas. Per ištisus šimtmečius, iš pradžių kartą per metus, o nuo 1893-ųjų – kartą per 12 metų kaimo bendruomenė persidalydavo skirtinius žemės sklypus. Dauguma dabartinių Rusijos gyventojų – baudžiauninkų palikuonys, ir todėl nenuostabu, kad šiandieninėje visuomenėje iki šiol pasireiškia persidalijimo instinktai: mes visą laiką dalijame žemės sklypus ar biudžetus, įgaliojimus ar išteklius.

Mūsų visuomenei kol kas taip ir nepavyko suformuoti gyvybingos partinės sistemos. Vasilijus Osipovičius Kliučevskis sakydavo: Rusijoje nėra partijų kovos, tačiau yra įstaigų kova. Ir šiandien šie didžiojo istoriko žodžiai yra aktualūs. Kaip rodo sociologinių apklausų duomenys, apie 20 procentų Rusijos gyventojų yra demokratinių ir liberalių pažiūrų, puoselėja tas vertybes, tačiau paskutinįjį amžiaus ketvirtį visi bandymai įkurti jų interesams atstovaujančią partiją visada baigdavosi nesėkme. Tai rodo tam tikrą vidinį pilietinės visuomenės silpnumą.

Kad galėtume suprasti, kokia bus mūsų ateitis, yra nepaprastai svarbu suvokti ir apmąstyti XX amžiaus Rusijos istorinę patirtį. Netrukus mes švęsime 1917 metų revoliucinių įvykių šimtmetį, tačiau mūsų visuomenė iki šiol neišanalizavo savo minčių ir pergyvenimų juos prisimindama, nesugebėjo jų objektyviai įvertinti. Rusija iki šiol išgyvena sovietinio eksperimento pasekmes, kuris buvo unikalus pasaulio istorijoje bandymas naudojant nežabotą prievartą įvesti visiškai naują socialinę tvarką.

Daug kas iš to, kas buvo sumąstyta, ačiū Dievui, nesigavo, tačiau dabar galima užtikrintai pasakyti, kad Leonidas Brežnevas buvo teisus: per komunistų valdymo metus mūsų šalyje iš tiesų susiformavo nauja istorinė sovietinių žmonių (homo sovieticus) bendrystė. Sovietinis žmogus nebuvo tiesioginis ikirevoliucinės Rusijos civilizacijos, kuri rėmėsi krikščioniška gimtosios nuodėmės idėja, perėmėjas.

Šios dogmos socialinė prasmė yra ta, kad visuomenės keitimą būtina pradėti nuo savęs. Priešingai, sovietiniais laikais susiformavo visuomenė, kurią galima apibūdinti prancūzų filosofo Jeano Paulo Sartre`o žodžiais: „Pragaras – tai kiti“. Kitaip tariant, sovietinės tapatybės, kuri įsišaknijusi ir reprodukuojama šiuolaikinėje Rusijoje, atstovai savo problemų šaltinių ieško ne savyje, bet išimtinai tik išorėje.

Sovietiniam žmogui būdingas potraukis į suprimityvinimą. Ne veltui rusiškojo marksizmo kūrėjas Georgijus Plechanovas vadino Leniną „didelio supaprastinimo genijumi“, kuris vietoje subtilios Markso dialektinės analizės primesdavo totalią primityvizaciją. Kai kurie mokslininkai mano, kad ir GULAG`as tapo primityvia sovietinės visuomenės reakcija į jai iškilusias problemas; jos buvo sprendžiamos radikaliai sukerpant socialinį audinį – masiškai fiziškai naikinant nepatenkintuosius.

Kas toliau?

Taigi, mes matome, kad šiandieninė Rusija yra prislėgta tiek sovietmečio palikimo, tiek ir anaiptol ne geriausių praeities liekanų iš ikirevoliucnės epochos (geriausių buvo atsisakyta). Mes gyvename tokiomis sąlygomis, kai visuomenė yra silpna ir pasyvi, o politinė sistema – sustabarėjusi ir pavirtusi akmeniu. Tuo pačiu metu šalies ekonomika kasmet tampa vis labiau ir labiau atsilikusi, jos technologinė struktūra siaubingai pasenusi, sparčiai griūva ir blogėja socialinė infrastruktūra (medicina, švietimas ir mokslas).

Situaciją sunkina pastarųjų metų Rusijos politinė ir ekonominė izoliacija ir saviizoliacija. Faktiškai mes neturime sąjungininkų. Rusijai žūt būt reikia permainų – jei to artimiausioje ateityje nebus, tai mūsų laukia sunkūs laikai ir neaiški ateitis. Pakanka mesti žvilgsnį į mūsų praeitį, kad įsitikintume, jog didžiausių laimėjimų mūsų šalis pasiekė būtent tada, kai ji buvo atvira supančiam pasauliui ir nebijojo keistis.

Parengė Leonas Grybauskas

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.