Apie miestą kankinančius skaudulius, apie nedarbą, apie valdžios abejingumą atvirai kalbėjo ne tik ji viena. Batsiuvio kioske triūsianti Larija klausė, kaip gyventi, kai jos mėnesio uždarbis – vos 1 euras.
Į Visaginą išsiruošiau pavasarėjant, kai dar miestą dengė tirpstančio sniego paklodė.
Saulė į gatves išviliojo vežimėlius stumiančias mamytes ir žvarbiems vėjo gūsiams gerai pasiruošusius žvejus. Į miesto pašonę besiglaudžiantis ežeras ir čia pat esantis parkas buvo pilnas gyvybės.
Skirtingos kartos – skirtingos viltys
Jei ne trys vienas šalia kito užkaltomis durimis ir tuščiomis langų angomis stūksantys daugiabučiai, daug geresnius laikus menantys, o dabar griūnantys gamybiniai pastatai, pamanytum, kad miestas gyvena kaip gyvenęs. Kaip ir anais laikais, kaip visu pajėgumu veikusioje Ignalinos atominėje elektrinėje (AE) darbą turėjo tūkstančiai miesto gyventojų, kai veikė restoranai, viešbučiai, kirpyklose netrūko klientų, o mokyklose – mokinių. Dabar tie laikai seniai pasibaigė. Negrįžtamai, tvirtina miesto senbuviai.
Kiek optimistiškiau gyvenimą mieste vertina Vilnių į šį miškingą – tikrą rojaus kampelį iškeitę miesto naujokai. O čia gimusios ir augusios, dabar jau ir vaikus auginančios jaunos moterys tiki: tereikia šiek tiek valdžios pastangų bei noro ir šis miestas dar gali atsigauti.
Jūros dar nematė
Aliona – baltarusė, tačiau Visagine praleidusi beveik trisdešimtį metų, jau seniai laiko save šio miesto dalimi. Darbo trūkumu, priešingai nei kiti sutiktieji, ji niekada nesiskundė – visada turėjo ką dirbti. Tačiau pripažįsta, kad nė vienas darbas nebuvo lengvas.
„Dirbau duonos kombinate, po to – siuvimo įmonėje „Visatex“, paskui kepykloje“, – vardijo šiuo metu kiemsarge dirbanti moteris. Visada teko dirbti netausojant savęs, nes reikėjo ir vaikus auginti, ir butą išlaikyti.
„Labai sunku. Šildymui, vandeniui, elektrai tenka atiduoti vieną atlyginimą“, – prisipažino. Vaikai jau suaugę. Moteris pasidžiaugė, kad jie neemigravo. „Niekas ten mūsų nelaukia“, – šie kartą prasitarė. Tačiau bėda, kad vyrams Visagine labai trūksta nuolatinio darbo. Statybų bendrovės, kuriose dirba Alionos vyras ir žentas, atlyginimų nesumoka laiku – tenka net metus palaukti. Todėl didesnė našta krinta ant šeimos moterų pečių. Tik sūnui kiek lengviau – jis darbuojasi AE branduolinių atliekų saugyklos statyboje. Ten bent jau laiku sumoka.
Aliona pastebi, kad Visagine daugėja pensininkų, kurie atvažiuoja čia praleisti senatvės. „Butai nebrangūs, oras geras – kaip kurorte. Čia juk viskas vietoj – ežeras, miškas, grybai, uogos“, – neatsidžiaugia.
O štai pati Aliona niekada nebuvo niekur išvykusi. Tolimiausia jos kelionė – į Baltarusiją, kur gyvena artimieji. Ir prie jūros nėra buvusi, ką jau ten kelionės į kitus kraštus.
„Neuždirbame tokių pinigų, kad galėtume kur nors atostogauti. Kita vertus, turiu sodą, kurį reikia prižiūrėti“, – numoja ranka. Ir čia pat prisipažįsta, kad labai norėtų pamatyti jūrą.
„Turiu giminių ir Odesoje, tačiau niekada neteko būti. Norėčiau kur nors išvažiuoti, pailsėti, bet dar ir mamą reikia lankyti, serga ji. Vizos brangios, anksčiau Baltarusijos viza metams kainavo 175 eurus. Viena paguoda, kad nuo Naujųjų jau 90-ia eurų pigesnės“, – skaičiuoja moteris.
Jos akyse miestas sparčiai keičiasi. Daug tuščių butų, daugiau skurstančių, bedarbių. Guodžia tai, kad čia nei apie žmogžudystes, nei apie kitus rimtesnius nusikaltimus pastaruoju metu negirdėti.
Alvar: „Čia žmonės ne gyvena, tik bando išgyventi“
Prekybos centrų, kaip ir kiekviename Lietuvos miestelyje, Visagine netrūksta. Čia jau trys „Norfos“ ir „Iki“, dvi „Maximos“ parduotuvės, jau statomas „Lidl“ prekybos centras. Šalia vienos iš „Maximų“ – nedidelė maistų prekių parduotuvė. Smalsu, kaip ji atsilaiko prieš rimtus konkurentus?
Paklausta, kiek žmonių per dieną joje apsilanko, čia šeimininkaujanti Alvar nukerta: „Geriau nekalbėkime apie liūdnus dalykus. Ką gi čia perka? Tik sausainių, cigarečių pakelį, kokią silkę.“
Į Visaginą Alvar atvyko prieš trisdešimtį metų. „Vyras norėjo, aš tai nebūčiau važiavusi. Bet dabar gailėkis nesigailėjęs – nieko nepakeisi. Dabar net į Armėniją pas artimuosius negaliu nuvykti: per brangu“, – guodžiasi parduotuvės savininkė.
Priešingai nei dauguma anuometinių atvykėlių, Alvar vyras nedirbo atominėje. Jis triūsė Didžiasalyje, dirbo batsiuviu.
Alvar, kaip ir prieš tai kalbinta Aliona, nebuvo nei užsienyje, nei prie jūros. Nors abu suaugę sūnūs emigravę: vienas Airijoje, kitas – Britanijoje, jiems aplankyti nėra nei laiko, nei pinigų.
„Mes vos vos sukamės: nėra pirkėjų, labai daug pažįstamų jau su šeimomis išvažiavo. Kas į Rusiją, kas į Vokietiją, kitur. Mano jaunesnysis sūnus Maskvoje baigė ekonomikos studijas. Porą metų dairėsi tinkamo darbo, vaikščiojo į Darbo biržą. Jį tai skaudino, taigi paskui numojo ranka ir emigravo“, –guodėsi moteris.
Alvar dirba nuo 7 ryto iki 19 val. Kol ji triūsia parduotuvėje, vyras rūpinasi prekėmis.
„Viską, ką turėjau, sudėjau į šią parduotuvę, – toliau pasakojo armėnė. – Paskui šalia atsidarė „Maxima“. Ir ką aš šiandien turiu? Nieko. Visą žiemą dirbu nešildomose patalpose, nes šildyti parduotuvę mums per brangu. Jeigu netaupyčiau, man nieko neliktų. Dirbu be laisvadienių ir, jei pavyksta uždirbti per mėnesį 150–170 eurų, tai ir viskas. Čia ne Vilnius ar Kaunas. Dar akcizus alkoholiui ir cigaretėms padidino, tai jau visai blogai.“
Ji apgailestauja čia pasilikusi: „Visaginas – pelkė. Čia žmonės negyvena, čia išgyvena. Ačiū Dievui, kad mano vaikai jau suaugę.“
Alvar sako esanti optimistė, bet kuo toliau, tuo viskas blogiau: „Atvažiuokite po metų, pamatysite. Čia mes tarsi kokie antrarūšiai.“
Pelnas ...1 euras
Mums besikalbant į parduotuvę užsuka šalia esančiame batų taisyklos kioske dirbanti Larija. Ji iš karto pradėjo skaičiuoti: vasarį jos pajamos tesiekė 201 eurą. Nuo šių metų dvigubai pabrango patentas, taigi teko sumokėti 100 eurų, dar šimtas buvo skirtas žaliavoms, šildymui.
„Sausį mano grynas uždarbis – 80 eurų, vasarį – 1. Uždirbau pigiausiam batonui. Viską atiduodu valstybei...“ – guodėsi iš Rokiškio kilusi moteris.
Šeima augina 5 metų vaiką. Viena paguoda, kad vyras turi darbą baldų įmonėje „Visagino linija“. Ten atidirbęs 12 valandų imasi batsiuvio įrankių – taiso visaginiečių batus. Žmona tik priima užsakymus.
„Atėjo žmogus į batų taisyklą, sakau kainą – 7 eurai. Jis šaukia: „Jūs išnaglėjote!“ Sakau: „Ko jūs nešaukiate parduotuvėje, kai kainas didina?“ Mokesčiai „Sodrai“ dirbant pagal patentą iki Naujųjų buvo 50, dabar – 100 eurų. Žiūrėkite, iš ko jūs imate? Kiek man reikia dirbti, kad juos uždirbčiau. Kalba, kad pabėgėlius pas mus apgyvendins. Taigi mes patys pabėgėliai, skurdžiai“, – emocijų neslėpė Larija.
Ji piktinosi, kad niekas apie visaginiečius negalvoja, kapinyną stato. „Niekas mūsų neklausia, tokį grabą stato. Šildymas – pats brangiausias Lietuvoje, darbo nėra. Iki šių metų šildymui buvo taikomas 9 proc. PVM, o dabar jau 21 proc. Turime trijų kambarių butą, kaip teks susimokėti, neįsivaizduoju. Vyras baldų fabrike uždirba vos 450 eurų“, – atviravo pašnekovė.
Tačiau ji priduria: viena paguoda, kad yra baldų fabrikas, tai nors ten žmonės gali dirbti. „Kodėl Vyriausybė negalėtų pasistengti, kad čia būtų daugiau darbo vietų? Atidarytų dar kokią gamyklą ir žmonės taip nebėgtų. Juk mūsų miestas toks gražus. Gaila, kad niekam jis nerūpi“, – įsitikinusi moteris.
Jei ne sūnus, būtų striuka
Moterys pasakojo, kad Visagine – daugybė tuščių butų. Štai Alvar kaimynystėje už labai gerai suremontuotą dviejų kambarių butą prašoma vos 7 tūkst. eurų. Apie laisvus butus patvirtino ir iš Vilniaus į Visaginą gyventi atsikraustęs Michailas. Į svečius pakvietęs vyriškis kartu su žmona Valentina – vieni iš gausėjančio būrio vilniečių, kurie išėję į pensiją nusprendė apsigyventi šiame miškų apsuptame mieste.
Baltarusių tautybės Michailas į Visaginą buvo atsikraustęs dar prieš pensiją. Tada už trijų kambarių butą Visagine jis sumokėjo 3,5 tūkst. dolerių.
„Turėjome butą Baltupiuose, pardavėme jį, atvykome čia gyventi. Septynetą metų gyvenome, bet darbo nebuvo, tai ir vėl grįžome į Vilnių, o butą palikome sūnui. Nuomojome ir ten gyvenome iki pensijos“, – pasakojo suvirintoju dirbęs vyras.
Kai sūnus išvažiavo į Londoną, vilniečiai ir vėl įsikraustė į kadaise pirktą butą. Žmona Valentina sako, kad jiems Visagine gera.
„Čia geras oras, ramu. Esame hipertonikai, tai mums labai gerai, nes vaistų mažiau vartojame“, – pasakojo moteris, kartu su Michailu čia prižiūrinti Vilniuje gyvenančios dukros mergaitę Anastaziją. Tačiau jei ne sūnaus pagalba iš užsienio, būtų sunku.
„Už butą žiemą vidutiniškai mokame apie 300, vasarą – apie 100 eurų. Mažos mūsų pensijos, jeigu patiems reikėtų mokėti, sunkiai gyventume“, – sakė Vilnių į Visaginą iškeitusi šeima.
Visagino palikti neketina
Pavasarėjančio Visagino gatvėse – daugybė vežimėlius stumiančių mamyčių. Mūsų sutiktos Valerija, Ilona ir Katerina – nuo gimimo visaginietės. Tik studijų metais buvo palikusios šį miestą, o paskui visos grįžo atgal, sukūrė šeimas.
Valerijos ir Ilonos vyrai – tolimųjų reisų vairuotojai, Katerinos vyras dirba baldų įmonėje. Ilona, kaip ir jos tėvai, iki motinystės atostogų dirbo atominėje elektrinėje. Tikisi vėliau ten sugrįžti.
„Žadama, kad AE uždarymas bus finansuojamas iki 2038 metų, taigi mes darbo turėsime ilgai. Todėl mūsų šeima net nesvarsto galimybių kur nors išvykti. Mums čia tikrai gerai“, – sakė Ilona.
Visagino neketina palikti ir Valerija bei Katerina. „Daug mūsų klasės draugų sugrįžo. Kas nori, suranda ką veikti“, – tikino jos.
Jaunosios visaginietės pastebi, kad į miestą keliasi vis daugiau naujakurių – kas iš Vilniaus, kas iš Maskvos. „Butai dabar tikrai nebrangūs. Štai žinau, kur parduoda gerą trijų kambarių butą. Jis įvertintas vos 10 tūkst. eurų, bet pirkėjų neatsiranda. Vadinasi, bus parduotas už mažesnę kainą“, – pasakojo Ilona.
Jaunos mamos prasitaria, kad norėtų, jog Vilniuje sėdinti valdžia miestui skirtų didesnį dėmesį. Rastų būdą skatinti investicijas.
„SBA koncernas atidarė čia baldų fabriką, vokiečiai – siuvyklą, ir visiems gerai. Žmonės turi darbo, o verslininkams nėra problemų rasti darbuotojų“, – kalbėjo visaginietės. Šiuo metu „Visatex“ siuvykloje įdarbinta 624, baldų įmonėje „Visagino linija“ – 722 darbuotojai.
Daugiabučiai vaiduoklai tiks pabėgėliams?
Azijietiško gymio taksi vairuotojas Pavelas dar jaunas atvyko dirbti į atominę elektrinę. Kai ją uždarė, vyras išvažiavo į Italiją. Turėjo gerą darbą, išmoko kalbą, bet ir vėl grįžo į Visaginą. „Atėjo toks amžius. Kam aš ten Italijoje reikalingas? Juoba kad ten rimta krizė“, – sugrįžimo į Visaginą priežastis aiškino Pavelas.
Jis neslepia, kad konkurencija didelė, nes taksi paslaugas siūlo dvi firmos, o klientų – ne itin gausu. Tačiau šeimos neturintis vyras dirba daug, nes „neturi kur savęs padėti“, todėl gyvenimu nesiskundžia.
Šalia daugiabučių vaiduoklių, kuriuose, kaip prasitarė miesto merė Dalia Štraupaitė, būtų galima apgyvendinti į Lietuvą vežamus pabėgėlius, gyvenantis vilnietis pensininkas Igoris su žmona iki pensijos dirbo sostinės termofikacinėje elektrinėje. Už 50 tūkst. litų butą Visagine pirko anūkui, bet kol šis mokosi Vilniuje, seneliai persikėlė į Visaginą.
Su juo dairomės po daugiabučių bendrabučių teritoriją. Du iš jų – užkaltais langais, durimis. Vieni žmonės patys išsikėlė, kiti buvo perkelti: namuose atjungtas vanduo ir šildymas.
Čia pat stūkso nebaigtos statybos devynaukštis. Uždarius atominę jėgainę ir nepradėjus statyti naujos, jis taip ir nebuvo pritaikytas gyventi. Būtent apie šiuos namus neseniai kalbėjo miesto merė D.Štraupaitė, prasitarusi, kad su valstybės pagalba juos atstačius būtų galima priglausti pabėgėlius, kurių kratosi visa Lietuva. Tiesa, kilus visaginiečių nepasitenkinimui, merė suskubo atsiimti šiuos žodžius.
„Patys darbo neturime, o čia sugalvojo miestui dar vieną naštą užkrauti“, – piktinosi vieni, o kiti sakė, kad pabėgėlius Visaginu būtų galima suviliosi nebent tada, kai bus sukurta darbo vietų.
