Sovietmečio svajonių parduotuvės – dolerinės duris atverdavo ne visiems

Sportbačius „Reebok“, džinsus „Wrangler“ ar vokiškos buitinės technikos dabar įsigysi kada tik panorėjęs, o sovietmečiu šių gėrybių galėjai nusipirkti tik keliose specialiose prekyvietėse, kur būdavo atsiskaitoma doleriais arba specialiais čekiais.

Paskutinė duris Vilniuje 1989-aisiais atvėrusi dolerinė – „Vilbara“ Pilies gatvėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paskutinė duris Vilniuje 1989-aisiais atvėrusi dolerinė – „Vilbara“ Pilies gatvėje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Paskutinė duris Vilniuje 1989-aisiais atvėrusi dolerinė – „Vilbara“ Pilies gatvėje. Nors ji veikė vos keletą metų, buvo žinomiausia. Dabar įsikūręs restoranas (nuotr.), anksčiau veikė banko padalinys.
Paskutinė duris Vilniuje 1989-aisiais atvėrusi dolerinė – „Vilbara“ Pilies gatvėje. Nors ji veikė vos keletą metų, buvo žinomiausia. Dabar įsikūręs restoranas (nuotr.), anksčiau veikė banko padalinys.
Parduotuvę A.Juozapavičiaus gatvėje iki šiol primena didžiulės vitrinos.
Parduotuvę A.Juozapavičiaus gatvėje iki šiol primena didžiulės vitrinos.
Sovietmečiu šiame Gedimino prospekto pastate apsipirkinėjo valdininkai.
Sovietmečiu šiame Gedimino prospekto pastate apsipirkinėjo valdininkai.
Daugiau nuotraukų (4)

Arūnas Dumalakas („Lietuvos rytas“)

Apr 9, 2017, 11:00 AM, atnaujinta Apr 14, 2017, 2:20 AM

Dabar įprasti užsienyje pasiūti drabužiai ar avalynė sovietiniais laikais buvo prabangos prekės. Kad jų įsigytum, tekdavo praverti valiutinės parduotuvės duris.

Taip šios parduotuvės buvo vadinamos Vilniuje. Joms neprigijo Sovietų Sąjungoje tokioms parduotuvėms suteiktas pavadinimas „Beriozka“ („Berželis“). Beje, ir Ukrainoje jos buvo vadinamos „Kaštan“, Azerbaidžane – „Činar“.

Šių parduotuvių žymių dabar neišlikę. Bet ir sovietmečiu jos nebuvo papuoštos ryškiomis iškabomis. Kam reikėdavo, jas susirasdavo patys.

Vitrinas dengė užuolaidos

Seniausia valiutinė parduotuvė Vilniuje buvo M.Melnikaitės gatvėje (dabar A.Juozapavičiaus). Keistai atrodė jos didžiulės vitrinos pirmajame aukšte. Jose nebuvo jokių prekių, tad pridengti didžiulį tuščią plotą teko sunkiomis užuolaidomis.

Savaime suprantama, pardavėjos deficitinių prekių išdėlioti vitrinose negalėjo. Juk prie jų pavarvinti seilės būtų susirinkusios minios žmonių.

Tad visas grožis atsiskleisdavo tik pravėrus parduotuvės duris. Tiesa, jas atidaryti galėjo tik tie, kurie kišenėse turėjo patvirtinimą apie kelionę į užsienį, JAV dolerių arba „Vnešposyltorg“ čekių. Jų buvo galima įsigyti, jeigu grįžus iš kelionės užsienyje likdavo valiutos.

Šalia valiutinės parduotuvės buvo „Žalgirio“ stadionas. Traukdami į rungtynes futbolo aistruoliai užbėgdavo pasigrožėti į valiutinę parduotuvę, nors tam neturėjo teisės.

Tuo metu svečių iš užsienio sulaukę vilniečiai juos tempdavo apsipirkti į parduotuvę tuometėje M.Melnikaitės gatvėje. Aišku, kad jos prieigose sukiojosi KGB darbuotojai, stebėdami, kas ir su kuo bendrauja.

Doleriai – iš po skverno

Vienos valiutinės parduotuvės Vilniuje buvo per mažai. Tad Kosmonautų prospekte (dabar Laisvės) duris atvėrė antroji. Ji įsikūrė tuomečio „Merkurijaus“ (dabar prekybos centras „Iki“) antrajame aukšte.

Vilniečiai greitai perkando, kad nusipirkti kavos, kosmetikos ar vakarietiškos technikos galima ir nekeliavus į užsienį.

Istoriko Algirdo Jakubčionio manymu, tokios parduotuvės sudarė prielaidas spekuliuoti valiuta. Gyventojai nesibaimino atsakomybės už tai, nors už tokį nusikaltimą grėsė netgi mirties bausmė.

Pusšimtį „Vnešposyltorg“ čekių iš po skverno buvo galima nusipirkti už 100 rublių. Tokio dydžio buvo atlyginimas, kurio sovietmečiu galima buvo pavydėti.

Spekuliantai už vieną dolerį prašė 6–10 rublių. Tai irgi buvo kosminė suma, nors oficialus valiutos kursas skelbė ką kita. Tačiau banke ieškoti nusipirkti dolerių galėjo tik didžiausias naivuolis.

Anot A.Jakubčionio, verždamiesi į valiutines parduotuves lietuviai meistriškai per „blatą“ apeidavo reikalavimus, kad pirkėjai turi pateikti liudijimą, jog keliavo arba dirbo užsienyje.

Ėjo pasižiūrėti į mašiną

Valiutinė parduotuvė veikė ir S.Konarskio gatvės pradžioje. Kaip ir kitos, ji žargonu buvo vadinama dolerine.

O paskutinė duris Vilniuje 1989-aisiais atvėrusi dolerinė – „Vilbara“ Pilies gatvėje. Nors ji veikė vos keletą metų, buvo žinomiausia.

Paskutiniais sovietinės okupacijos metais jau buvo daugiau laisvės, tad ir į „Vilbarą“ patekti buvo lengviau.

„Vilbara“ buvo garsi ne tik prekėmis iš už geležinės uždangos, bet ir kelis tūkstančius dolerių kainuojančiu automobiliu „Opel Kadett“.

Vilniečiai keliavo į Pilies gatvę bent pro vitrinos stiklą pažvelgti į naujutėlę mašiną parduotuvės salone, kuri Vakaruose buvo jaunų šeimų ar pensininkų transporto priemonė.

„Opel Kadett“ nuotrauka buvo naudojama ir „Vilbaros“ reklamose. Parduotuvė žadėjo ir kitų markių automobilius pirkėjams pristatyti per aštuonias savaites.

Kieme – jokios iškabos

Buvo Vilniuje ir dar viena parduotuvė, kurios durys atsiverdavo ne visiems mirtingiesiems.

Tiesa, joje prekių buvo galima pirkti ne už dolerius, o už rublius. Bet tokių, kurių eilinių parduotuvių lentynose nė su žiburiu nebūtum radęs.

Tokia parduotuvė buvo skirta sovietiniams valdininkams, nomenklatūrininkams iš įvairių žinybų ir ministerijų.

Ji buvo įsikūrusi kavinės „Šešupė“ kieme Lenino prospekte (dabar Gedimino).

Ta parduotuvė buvo be iškabos. Paprasti vilniečiai žinojo, kad įeiti į ją griežtai draudžiama.

Istorikas Vilius Ivanauskas straipsnyje „Sovietinė nomenklatūra ir išskirtinis vartojimas: nuo privilegijų iki nelegalumo“ cituoja aukšto pareigūno sūnų, kuris interviu prisimena, kad tėvai turėdavo galimybę apsipirkti toje parduotuvėje: „Pramoninių ir maisto prekių parduotuvės buvo iš kiemo pusės, be iškabų. Tėvus asmeniškai pažinodavo, todėl leisdavo apsipirkti. Maisto prekių ten įvairių būdavo – geresnės dešros, mėsos, žirnelių, čekiško alaus, „Palangos“ ir „Dainavos“ šnapso, mineralinio vandens „Borjomi“.“

Kita nomenklatūros aplinkos atstovė taip pat prisiminė šią parduotuvę: „Štai „Šešupės“ kavinės kieme buvo atseit tokia vyriausybinė maisto prekių parduotuvė.

Turimų prekių lentynose kažkodėl neišdėliodavo – tik makaronus, kruopas, konservus. O žirnelius, majonezą, tirpiąją kavą pakišdavo po prekystaliu.“

Kitas pirkėjas pasakojo, kad iš tos pačios parduotuvės jie galėdavo prekių užsisakyti telefonu: „Motina paskambindavo ir padiktuodavo sąrašą, o atveždavo vairuotojas, kuriam ir sumokėdavome pinigus.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.