Neseniai atsirado nauja karta tokių „išmaldos prašytojų“ – jaunuolių, kurie keliauja po neturtingas pasaulio šalis, pinigų savo pramogoms gaudami prašydami išmaldos gatvėse ar pardavinėdami savo kelionių nuotraukas.
Vietiniai piktinasi
Tokia nauja mada sulaukė nemažai pasipriešinimo iš tradicinių turistų bei pasipiktinusių vietinių. Itin daug tokių keliautojų galima sutikti Pietryčių Azijoje.
Viena moteris iš Singapūro buvo šokiruota, kai pamatė gatvėje du baltaodžius jaunuolius, pardavinėjančius atvirukus, grojančius ir prašančius pinigų.
„Mums atrodo labai keista prašyti pinigų tam, kad galėtum keliauti. Pardavinėti daiktus gatvėje ar prašyti išmaldos čia nėra garbinga, todėl žmonėms, kurie tai daro, paprastai tikrai reikia pagalbos – jie prašo pinigų maistui, vaikų mokslui ar skoloms padengti. Niekas neprašo pinigų pramogoms ar prabangos prekėms“, – stebėjosi moteris.
Keliauti po pasaulį, kad ir miegant pigiausiuose hosteliuose, nėra duotybė ar žmogaus teisė – tai prabanga, kurios sau negali leisti milijonai.
Tokie išmaldos prašytojai save dažnai teisina sakydami, kad jie nieko neverčia duoti jiems pinigų ar kad jiems tikrai reikia pinigų lėktuvo bilietui.
Kontrastai nestebina
Vis dėlto, kitiems tai atrodo sunkiai suvokiama – kaip gali leisti laiką vienose skurdžiausių pasaulio šalių ir nesuvokti skirtumo tarp situacijų, kai pavagia tavo išmanųjį telefoną ir istorijų, kai nesugebi išmaitinti savo vaikų. Net jei keliauji vien tam, kad paskui galėtum dalintis gražiomis nuotraukomis socialiniuose tinkluose, atrodo neįmanoma nepastebėti skurdo realybės.
„Tokie keliautojai negali jaustis turintys teisę į žmonių atliekamas monetas, kai šalia mato žmogų, kuris nevalgė kelias dienas“, – įsitikinusi „The Telegraph“ apžvalgininkė Radhika Sanghani.
Ji teigia, kad to nesuprantantys žmonės puikiai parodo baltųjų privilegijas – jie įsivaizduoja, kad pardavinėti atvirukus po kelis centus ar prašyti išmaldos yra „smagi kelionių istorija“, bet nesuvokia, kad taip atima pinigus iš tų, kuriems kelių centų reikia būtinai.
Neturi teisės
Ji pasakojo pastebėjusi, kad tokie keliautojai dažnai renkasi brangias pramogas, leidžia vakarus baruose, o paskui stebisi, kodėl neturi pinigų. Per kelias dienas jie gali išleisti tiek, už kiek vietiniai pragyvena visą mėnesį.
„Jie neturi teisės taip elgtis. Jei tiems žmonėms tikrai reikia pinigų, tegul parduoda savo išmaniuosius telefonus. Yra daugybė galimybių pinigų pritrūkusiems keliautojams – jie gali dirbti hosteliuose ar dalyvauti programose, kurios už darbą atsilygina suteikdamos apgyvendinimą. Tokie žmonės neturėtų sėdėti gatvėse su užrašais: „Aš keliauju po Aziją be pinigų. Prašau, padėkite man““, – teigė R.Sanghani.
Žurnalistė mano, kad tokie žmonės, kurie yra įsitikinę, jog „gyvena ypatingoje kultūrinėje aplinkoje“ ir „pažįsta pasaulį“, pamiršta, ką daro iš tikro – prašo iš žmonių pinigų savo atostogoms.
„Jau užtenka to, kad turistai vaikšto po lūšnynų rajonus, kad galėtų nusifotografuoti su badaujančiais vaikais. Bet kai tokie žmonės prisijungia prie jų ir prašo pinigų, kad paskui galėtų paplaukioji jachta, tai jau per daug“, – aštriai rėžė ji.
Parengė Gintarė Valentinaitienė
