Lrytas.lt žurnalistai praėjusią savaitę lankėsi Europos sostinėje, o jiems miestą sutiko aprodyti gidė Liza, kuri turistus ir smalsuolius Briuselio gatvėmis vedžioja jau daugiau nei dešimtmetį.
Šokoladas – visur
Su Liza susitinkame popiet. Lauke, nors ir vėsu, lyginant su orais, kurie tuo metu buvo Lietuvoje, čia, galima sakyti, pavasaris. Oro temperatūra apie dešimt laipsnių, o nosį šildo maloni saulutė.
Tik susitikus Liza praneša – šiandien ji pavedžios mus po šokoladinį Briuselį. Kiek susižvalgome. Pasirodo, galvoje gidė turi turą apie šokoladą. Mūsų grupelėje – apie dešimt žmonių: žurnalistė iš Bulgarijos, pora prancūzų, mergina iš Bosnijos ir Hercogovinos ir dar keletas norinčiųjų pažinti šį miestą.
Pirmiausia pasukame link prekybos pasažų. Netrukus atsiduriame tarp įvairiausių parduotuvėlių po stogu, pasažo lubos dailiai nukabintos raudonais papuošimais. Pasak gidės, tai itin populiari vieta mieste, pastatyta dar XIX amžiuje.
Kiek užbėgdama už akių pasakysiu, kad gidė visą turą kartojo, jog Belgija – itin jauna šalis, mat nepriklausomybę ji gavo tik XIX amžiaus pradžioje, po to, kai 1830-aisiais įvyko revoliucija.
„XIX amžiuje mes buvome viena ekonomiškai galingiausių valstybių po Anglijos. Po to, karalius sumanė Briuselį kiek pakeisti, jį modernizuoti, atnaujinti, nes iki tol jis buvo panašus į kitą Belgijos miestą, Briugę, su mažais tilteliais, kitaip tariant, buvo tipinis viduramžių miestas. Modernizuojant jį, atsirado šie pasažai“, – tokio grožio atsiradimą paaiškino ji ir atkreipė dėmesį į čia įsikūrusias parduotuves, kurių didžioji dalis pardavinėjo šokoladą ir buvo pilnos smaližių, duris lauk veriančių su mažomis raudonomis ir rožinėmis šokolado dėžutėmis, pilnomis skanėstų.
Kaina nustebino
Pagavusi mūsų žvilgsnį į spalvingai ir viliojančiai atrodančias parduotuvių vitrinas Liza šyptelėjo ir paklausė, ar mes norėtume sužinoti, kaip atskirti gerą šokoladą nuo blogo. Žinoma, visi linktelėjome.
„Skirtumą tarp gero ir blogo šokolado lemia kakavmedžių kakavos kiekis šokolade. Geras šokoladas yra tas, kurio sudėtyje yra tik kakavos ir kakavos sviesto.
Problema ta, kad pasaulyje į šokoladą dar dedama įvairiausių kitokių priemaišų, pieno, cukraus. Tai nėra labai blogai, tačiau dabar žinote, koks šokoladas laikomas labai geru“, – pasakojo Liza.
Užmetus akį ne tik į skanėstus, o ir į jų kainas, gali tekti aiktelėti. Štai viena dėžutė, padėta vitrinoje, čia kainuoja nemenkus pinigus – 38 eurus.
„Šokolado kainos Belgijoje priklauso nuo to, kiek šokolade yra kakavos. Kuo jos daugiau, tuo šokoladas brangesnis“, – paaiškino Liza.
Išgalvoja legendas
Pasižvalgę po dieviškai atrodančias parduotuves ir šokoladu kvepiančią gatvelę, pajudėjome toliau. Ar numanėte, kad Biuselyje yra ne viena, o dvi besišlapinančios statulos, tiksliau, trys, įskaitant ir šunį? Tai ne tik garsusis berniukas, bet ir jo sesutė – Jeanneke Pis.
„Ši statula neturi savo istorijos priešingai nei berniukas. Ji čia atsirado 1985-aisiais, o to priežastis labai žemiška – mergaitė šioje vietoje buvo pastatyta dėl pavyduliaujančių aplinkinių kavinių savininkų.
Jie matydavo, kaip turistai buriuojasi prie besišlapinančio berniuko kitoje senamiesčio vietoje ir sumanė traukos centrą padaryti ir čia“, – atvirai rodydama į mergaitę pasakojo gidė ir pridūrė, kad turistai dabar čia lankosi nuolat.
Tiesa, ši mergaitė turi net savo legendą, tačiau mums gidė jos net nepasakojo ir sakė, kad tai tik akių dūmimas: „Ekskursijas vedu jau dešimt metų ir niekada nieko nebuvau girdėjusi apie jokią legendą. Tiesiog vieną dieną pakabintos iškabos nebuvo, o kitą jau atsirado“, – juokėsi ji.
Žinoma, aplankėme ir tikrąjį miesto simbolį – besišlapinantį berniuką. „Koks drąsus turi būti miestas, kad jo simboliu taptų besišlapinantis berniukas. Jis simbolizuoja mūsų Belgijos žmones, mūsų laisvę, paprastumą“, – sakė Liza. Ir tai tiesa, ko gero, tokio simbolio turėti neišdrįstų nei prancūzai, nei lietuviai, svarstėme.
Šis berniukas turi ir savo legendą. Pasakojama, kad kartą vykstant karui berniukas nusišlapino ant bombos, kuri buvo padėta prie vienos iš rotušės sienų ir taip išgelbėjo pagrindinį miesto pastatą. „Jis vis dar mūsų herojus“, – sakė gidė, kuris, tiesa, švenčių metu kaskart būna aprengtas vis kitaip.
Butai Didžiojoje aikštėje – nuomojami
Vaikštant po senamiestį neįmanoma nepastebėti įvairiausių grožybių, statulų ir meno kūrinių, kurie į Briuselį atkeliavo iš Kinijos ir šviečia įvairiausiomis spalvomis. Kaip užsiminė gidė, jos miestą puošia ne šiaip sau. Pasirodo, kad miestas švenčia Europos Sąjungos (ES) ir Kinijos turizmo metus, kuriais paskelbti 2018-ieji.
Ypač daug papuošimų pagrindinėje Didžiojoje Briuselio aikštėje, tačiau akį labiau vis dėlto traukia čia esanti architektūra.
„Viduramžiais čia buvo turgus, tačiau dabar čia graži aikštė, kurios pastatus lydi Baroko stilius. Taip pat mūsų gražioji rotušė. Ten mes tuokiamės. Nuotraukos būna labai gražios“, – rodydama ranka į pastatą su bokštu sakė ji.
Anksčiau aikštėje esančių namų patalpose buvo įsikūrusios įvairiausios profesinės sąjungos: „Štai šiame – knygų rašytojai, o tame – duonkepiai“, – rodė gidė. Pasak jos, dabar profesinės sąjungos čia nebedirba. Šiuo metu patalpos daugiausia priklauso privatiems asmenims, kurie dažniausiai butus tiesiog nuomoja.
Galiausiai užsukome į vieną iš šokoladinių paragauti karšto belgiško šokolado. Apie jo skonį tikriausiai tuščiažodžiauti nė nereikia. Jis buvo puikus. Šokoladinė, kurioje jį skanavome, vadinosi „Laurent Gerbaud“. Kaip pasakojo gidė, ji pelniusi ne vieną aukso medalį dėl ypač gardaus šokolado.
Skubėdami atgal į viešbutį užsukame paragauti ir tradicinių belgiškų vaflių. Jų kaina senamiestyje – įvairi. Dažniausiai prasideda nuo 2 eurų už paprastą vaflį be garnyro, tačiau, jei norisi ledų ar vaisių, teks pakloti ir 4 ar 7 eurus.
