„Reikia galutinio sprendimo, o vietą tokiam centrui Kaune tikrai rasime“, – kalbėjo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Regioninis kibernetinio saugumo centras būtų kuriamas kartu su šios srities specialistais iš JAV. Šiuo metu šioje šalyje viešintis krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza kaip tik derina projekto detales.
Jo nuomone, centras galėtų kurti kibernetinio saugumo priemones, atlikti mokslinius tyrimus, rengti pratybas. Pentagono atsakymo į lietuvių pasiūlymus tikimasi vasarą.
Pagal parengtą planą naujasis centras Kaune veiktų kaip Nacionalinio kibernetinio saugumo centro padalinys, iš jo galėtų būti valdomos ir Lietuvos iniciatyva planuojamos kurti Europos Sąjungos greitojo reagavimo kibernetinės pajėgos.
„Nėra abejonių – tinkama tokio centro apsauga būtų vienas svarbiausių projekto ypatumų“, – mano ministras L.Linkevičius.
Ėjo tik ten, kur pakvietė
„Kaip toks centras atrodo? Įspūdingai – tiek patys statiniai, tiek naudojamos technologijos“, – pasakojo ilgametis Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kuriam teko lankytis tokiose įstaigose Vokietijoje, Estijoje.
Kariškių reikmėms naudojami centrai steigiami kariniuose daliniuose. Tikėtina, kad kibernetinio saugumo centrui bus parinkta kuri nors karinė teritorija Kaune ar miesto apylinkėse. Pasak J.Oleko, parenkant vietą reikia įvertinti daugybę ypatumų, tačiau jis neturi žinių, kuri vieta tiktų geriausiai.
Vilniuje įsikūręs Nacionalinis kibernetinio saugumo centras skirtas tiek kariškių, tiek civilių reikmėms. Daugelyje užsienio šalių jie veikia atskirai.
„Ėjome ten, kur mus kvietė“, – įspūdžiais dalijosi J.Olekas. Jo nuomone, tokiuose objektuose yra vietų, kurių niekam nereikia rodyti.
J.Olekas neatmetė, kad net sąjungininkų ministrui šeimininkai galbūt neatvėrė visų durų. Nors informacija apie tokius centrus pateikiama, tai yra ypatingo slaptumo vietos ir ne viską galima pamatyti.
Mato, tačiau nieko neįžiūri
Ne ką mažiau paslaptingų įstaigų Kauno apylinkėse galima rasti ir daugiau.
Važiuojant Žemaičių plentu matyti 2–3 aukštų pastatas, kurį juosia aklina aukšta tvora. Galima pamanyti, kad tai yra gydymo, mokslo įstaiga ar net įmonės būstinė.
Iš Šilainių daugiabučių atsiveria vaizdas į komplekso kiemą, tačiau jame galima išvysti tik kelis stovinčius automobilius. Matyti durys, garažo vartai, o žvilgtelėti į statinio vidų nėra jokių galimybių dėl tonuotų stiklų. Nepagelbėtų net galingi žiūronai ar kita optikos technika.
Galima spėti, kad dalis patalpų įrengta požemyje, nes matyti dalis uždengtų langų. Per pastato perimetrą sustatyti kelio ženklai, draudžiantys vaikščioti pėstiesiems, o kai kuriuo paros metu – statyti automobilius.
Šis pastatas – vienas griežčiausiai saugomų mieste, nes jame įsikūręs Valstybės saugumo departamento (VSD) Kauno padalinys.
Visa statinio teritorija įtraukta į sąrašą vietovių, virš kurių draudžiama skraidyti bepilotėms skraidyklėms.
Atskleidė vieną galimybę
VSD Strateginės komunikacijos skyriaus vadovė Aurelija Katkuvienė patvirtino, kad nei žurnalistams, nei šiaip smalsuoliams šioje teritorijoje lankytis neleidžiama.
„Juokaujame, kad vienintelė galimybė tai padaryti – tapti departamento darbuotoju,“ – kalbėjo A.Katkuvienė. Pasak jos, galimybę oficialių renginių metu vos per metrą įžengti į slaptą teritoriją galima vadinti didele sėkme.
VSD neteikia jokios informacijos apie pastato dydį, statybai naudotas medžiagas, patalpų išdėstymą ir pritaikymą.
„Šia informacija gali susidomėti žmonės, kuriems nederėtų to žinoti“, – aiškino A.Katkuvienė.
VSD atstovė teigė galinti tik patvirtinti, kad statinys atitinka visus aukščiausius tarptautinius tokioms įstaigoms taikomus reikalavimus.
Po dangų žvalgosi iš požemio
Viską danguje reginti akis – taip būtų galima vadinti slaptą objektą, įsikūrusį netoli Karmėlavos (Kauno r.). Akylai kariškių saugomas nedidelis pastatas iš toli primena nusileidusį ateivių orlaivį. Šis statinys išties tiesiogiai susijęs su aviacija – čia įsikūręs Regioninis oro erdvės kontrolės centras.
Kariškiai ištisą parą stebi, kas vyksta Lietuvos oro erdvėje. Jie mato lėktuvo modelį, maršrutą, skrydžio greitį ir aukštį. Tačiau net labai tobula karinė technika nėra visagalė.
Centro darbuotojai 2012-ųjų vasarą nepastebėjo vadinamojo meškiukų reiso, kai du švedai nedideliu lėktuvu kirto Lietuvos ir Baltarusijos sieną, o vėliau kaimyninėje šalyje išbarstė gausybę pliušinių meškiukų.
Panašiai nutiko ir 2003-iaisiais. Tąkart kariškiai aiškino, kad nepastebėti nedidelio orlaivio tam tikromis aplinkybėmis yra normalus dalykas.
Taip nutinka tuomet, kai nedidelis orlaivis skrenda labai mažame aukštyje ir susilieja su medžių šešėliais. Vis dėlto toks skrydis yra labai pavojingas pačiam pilotui, todėl tokių manevrų dažniausiai imasi žmonės, turintys nusikalstamų tikslų.
Lankytojams užvėrė duris
Kiek daugiau kaip prieš dešimtmetį Krašto apsaugos ministerijos atstovai į Oro erdvės kontrolės centrą mielai kviesdavo tiek žurnalistus, tiek garbingus svečius iš užsienio.
Lietuvai įstojus į NATO karinis statinys tapo slaptas, todėl į vidų gali patekti labai mažai grupei priklausantys žmonės, turintys teisę susipažinti su slapta informacija.
KAM Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorė Rūta Apeikytė paaiškino, kad galimybėms lankytis šiame objekte įtakos turėjo ir pasikeitęs statusas – jis tapo regioninis.
„Kariškiai gali papasakoti apie savo darbą, vykdomas užduotis, tačiau viduje nei fotografuoti, nei filmuoti neleidžiama“, – patvirtino R.Apeikytė.
Apskritimo formos statinį storomis gelžbetonio sienomis maždaug prieš tris dešimtmečius pastatė sovietų kariai, kuriems po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo teko išsikraustyti iš Lietuvos.
1999-aisiais veiklą pradėjęs Oro erdvės kontrolės centras buvo aprūpintas moderniausiais įrenginiais, pagamintais JAV bendrovėje „Lockheed-Martin“.
Jau tuomet jis visiškai atitiko NATO standartus ir buvo integruotas į bendrą sistemą, kai Lietuva tapo šios organizacijos nare.
Centrui įrengti buvo išleista 100 mln. JAV dolerių.
Galima stebėti ir namuose
Dalis pastato yra po žeme, jį dengia storas žemių sluoksnis. Pagrindinė centro patalpa – didelė salė, kurioje ištisą parą budi kariai. Jie naudojasi asmeniniais kompiuteriais, o visas Lietuvos oro erdvės vaizdas pateikiamas dideliame ekrane. Jame matyti judantys taškai – tai virš Lietuvos skrendantys orlaiviai.
Prieš dešimtmetį tokiu būdu mėgautis skrydžiu atrodė nerealus dalykas bet kuriam aviacijos mėgėjui. Šiuo metu yra sukurta mėgėjiškų interneto tinklalapių, kurių lankytojai net sėdėdami sodyboje po egle gali gauti gausybę informacijos apie virš galvos praskrendantį lėktuvą.
Pasirinkus kitą tinklalapį galima išgirsti pilotų pokalbius radijo ryšiu su oro uostuose dirbančiais skrydžių vadovais. Mėgėjiškuose tinklalapiuose nematyti tik naikintuvų skrydžių.
Nors visi civiliniai ir kariniai orlaiviai automatiškai turi pasiųsti į centrą visus svarbiausius skrydžio duomenis, nesklandumų išvengti nepavyksta.
Štai tuomet kariškiams jau tenka rimtai paplušėti mėginant išsiaiškinti, koks orlaivis kirto sieną ir koks yra jo kelionės tikslas.
Dažniausiai tenka prašyti pagalbos oro policijos misiją atliekančių NATO oro pajėgų naikintuvų pilotų pagalbos.
Oro uoste smalsuoliams galima pasižvalgyti
Kauno oro uostas yra vienas strateginių šalies objektų ir atidžiai saugomas, o apie griežtą patikrą prieš skrydį žino kiekvienas keleivis.
Vis dėlto iš arti susipažinti su darbu gali kone kiekvienas norintis – oro uoste rengiamos net ekskursijos.
Ekskursijos vedamos darbo dienomis nuo pirmadienio iki penktadienio. Ekskursijų laikas savaitgaliais derinamas pagal galimybes. Ekskursijos organizuojamos ištisus metus.
Ekskursija Kauno oro uoste vedama 10–15 asmenų ir 16–30 asmenų grupėms.
Ikimokyklinukų, pradinukų, vyresnių klasių moksleivių, studentų ar suaugusiųjų grupę lydintis atsakingas asmuo (-ys) ekskursijoje dalyvauja nemokamai.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams, 1–4 klasių moksleiviams tai kainuoja 3,48 euro, 5–12 klasių moksleiviams, studentams ir suaugusiesiems – 7,24 euro.
Ekskursija trunka apie 1,5 valandos, o jos metu oro uosto darbuotojai pavedžioja po terminalą, oro uosto teritoriją, užsuka ir į skrydžių valdymo bokštą.
Sausį lankėsi 2 grupės, kovą – 4, balandį – 6, o gegužę numatytos mažiausiai 4 grupės, tačiau jų tikrai bus daugiau.
Šiltasis metų laikas yra aktyviausias, ypač pavasaris ir ankstyva vasara, kol dar mokyklose nepasibaigę mokslo metai.
Grupės būna įvairaus dydžio – nuo 15 iki 40 asmenų.
