Nusipirkti kojų netrinančius importinius batus, madingą kostiumą, praeivių negąsdinančius akinių rėmelius ar kilogramą bananų be šių žmonių pagalbos paprastam mirtingajam buvo nepaprastai sunku, o kai kada ir neįmanoma.
Kyšininkavimo mechanizmas prekybos ir viešojo maitinimo sistemose veikė kaip šveicariškas laikrodis, atsitiktinai čia patekę triukšmą keliantys sraigteliai greitai būdavo pakeičiami, ir laikrodis vėl tiksėjo nesustodamas, laiku ir dosniai tepamas.
Bet kartais ir toje puikiai veikiančioje „tepimo“ sistemoje kai kada nutikdavo nenumatytų dalykų. Ir tas, kas ne laiku ir ne vietoje pasipainiodavo po kojomis tam, kam nereikėjo, būdavo sudeginamas ant aukuro. Taip nutiko vienai per daug įsismaginusiai viešojo maitinimo sistemos darbuotojai tais laikais, kai į SSKP pirmojo sekretoriaus postą buvo nusitaikęs KGB šefas Jurijus Andropovas.
RSFSR nusipelniusi prekybos ir viešojo maitinimo darbuotoja Berta Borodkina – viena iš trijų moterų, kurios vėlyvaisiais Sovietų Sąjungos egzistavimo metais buvo nuteistos mirties bausme. Dvi pirmosios – žudikės. Jos pasmerktos myriop už daugybės žmonių nužudymą. Šių žudikių fone B.Borodkinos figūra atrodo stebėtinai kukli.
Ryšiai su aukščiausia valdžia ilgą laiką padėjo B.Borodkinai išvengti bausmės, bet galų gale atsigręžė prieš ją pačią.
Rusijoje, Krasnodaro krašte, Juodosios jūros pakrantėje įsikūrusio Gelendžiko miesto restoranų ir valgyklų tresto direktorė pirmiausia atsidūrė už grotų, o vėliau buvo sušaudyta. Bertą apkaltino kyšininkavimu. Nustatyta, kad kyšių pavidalu gautų ir prisivogtų pinigų suma viršijo 1 mln. rublių. Tuo metu eilinio inžinieriaus atlyginimas buvo apie 140 rublių. Už tokio stambaus masto socialistinės nuosavybės grobstymą sušaudydavo, bet vyrus. Moterims sovietinė temidė buvo atlaidesnė. Blogiausiu atveju jai „švietė“ 15 metų kalėjimo, o gal ir, išimties tvarka, iki gyvos galvos.
Mirties bausmės skyrimas tiek pačiai kaltinamajai, tiek jos pažįstamiems ir visiems proceso dalyviams buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
1951 metais B.Borodkina buvo priimta dirbti padavėja, vėliau ji pakilo iki bufetininkės ir valgyklos vedėjos, o 1974 metais tapo Gelendžiko miesto restoranų ir valgyklų tresto direktore. Už jos paskyrimą aktyviai pasisakė Komunistų partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius Nikolajus Pogodinas, o jam niekas nedrįso prieštarauti. Sekretorius turėjo savų savanaudiškų tikslų. Tokiu būdu, padavėja be išsilavinimo užėmė nomenklatūrinį postą ir tapo Geležine Bela. Bertai jos vardas nepatiko, jis jai atrodė primityvus.
Kaip ir daugelis kitų jos rango prekybos darbuotojų B.Borodkina duodavo ir imdavo dydžiulius kyšius. Per trumpą laiką jai pavyko sustyguoti veiklą taip, kad kyšių srautas iš pavaldinių būtų stabilus, o ji savo ruožtu dalį pinigų perduodavo aukštesnei vadovybei. Perduoti pinigus pagal atitinkamą schemą privalėjo visi – nuo padavėjų iki direktorių. Priešingu atveju kiekvienam iš jų grėsė atleidimas iš darbo. Norinčių prarasti pelningą vietelę neatsirado.
Berta kaip niekas kitas mokėjo ekonomiškai tvarkyti savo ūkį. Natūralios netekties nuostoliai – nudžiūvimas, nugaravimas, nubyrėjimas ir kitos gudrybės jos vadovavimo laikotarpiu įgijo gąsdinantį mastą.
Grietinė buvo skiedžiama vandeniu, arbatą ir kavą paspalvindavo degintu cukrumi, kad gėrimai atrodytų stipresni, nei jie yra. Atskira istorija – alkoholio „taupymas“. Čia aktyviai buvo naudojami tokie dalykai kaip nepriepyla ir „laipsnių vagystė“. Eiliniai restoranų lankytojai nepastebėdavo, kad degtinė prarado du laipsnius stiprumo dėl to, kad ji buvo praskiesta vandeniu, o sutaupyti naudojant tokį būdą buvo galima daug. Į brangų armėnišką konjaką įpildavo pigios „starkos“ – obelų ir kriaušių lapų trauktinės. Į maltą mėsą dėdavo duonos ir kruopų, o susidariusiu „pertekliumi“ pamalonindavo Gelendžiko šašlykines.
Draugystė su kompartijos srities komiteto pirmuoju sekretoriumi ir OBChSS (kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyriaus) viršininku padėdavo Geležinei Belai išlipti sausai iš vandens bet kokiose konfliktinėse situacijose. Bylos paprasčiausiai neužvesdavo arba ji nepasiekdavo teismo. Eiliniams restoranų lankytojams belikdavo kentėti ir mokėti. Visai kitaip būdavo sutinkami partijos šulai ir kiti aukšti kurorto svečiai – jiems poilsis buvo organizuojamas kaip carams.
B.Borodkina įkliuvo atsitiktinai. Kažkas iš vietinių gyventojų pranešė, kad vienoje iš kavinių už pinigus rodoma pornografija. Filmų peržiūros organizatoriai buvo sulaikyti su įkalčiais, tardymo metu vienas iš jų prisipažino, kad turi tresto direktorės leidimą. Taip pareigūnai atvyko pas Bertą. Ji buvo įsitikinusi, kad yra nepajudinama, todėl grasino tyrėjams, sakė, kad jie suklydo ir už tai bus nubausti. Tačiau jos namuose darant kratą buvo rasta juvelyrinių dirbinių, krištolinių vazų, kailių, deficitinės patalynės komplektų ir kitų gėrybių, o rūsyje pareigūnai aptiko pinigų prikimštų stiklainių, pinigų jie rado ir paslėptų už radiatorių, po kilimais, plytų krūvose šeimininkės kieme. Laikyti tokias sumas taupomojoje sąskaitoje sovietmečiu prilygo savižudybei. Bendra rastų daiktų vertė sudarė apie 500 000 rublių. Rodant pornografiją tiek neuždirbsi, tad tyrimas buvo tęsiamas.
Pagal vieną iš versijų, B.Borodkina tapo tuo laikotarpiu siautusių Jurijaus Andropovo valymų auka. J.Andropovas buvo pradėjęs plataus masto kovą su korupcija. Jos „verslo“ mastas buvo toks didelis, kad valdžios institucijos nebegalėjo nereaguoti. Be to, į šį reikalą buvo įsipainioję aukšti partijos veikėjai (iš viso apie 20 žmonių), o tai jau buvo tikras skandalas.
Berta neturėjo galimybių išsigelbėti – aukšto rango pareigūnai, kurie būtų galėję padėti, nusprendė likti nuošaly, kad patys nepatektų bėdon. O pirmasis miesto komiteto sekretorius N.Pogodinas tiesiog dingo: jis pasakė žmonai, kad eina į miesto komitetą, išėjo iš namų, ir niekas jo daugiau nematė. Sklinda kalbos, kad jis įsėdo į užsienio laivą Gelendžiko uoste ir išplaukė į užsienį pasislėpti. Tačiau nėra jokių įrodymų.
Kada Berta suprato, kad jos jau nebepaleis, ji pradėjo duoti parodymus. Byla išaugo iki dvidešimties tomų. Buvo užvesta daugiau kaip trisdešimt naujų bylų, nuteista daugiau nei 70 žmonių.
Tyrimo metu Berta bandė simuliuoti šizofreniją, bet jos apgaulė buvo nustatyta, o byla perduota į teismą. Pagal straipsnius dėl valstybinės nuosavybės grobstymo ir vartotojų apgaudinėjimo Berta buvo išteisinta, tačiau už kyšininkavimą ji buvo nuteista aukščiausia bausme – sušaudyti.
Manoma, kad tokia nusikaltimui neproporcinga bausmė buvo pasirinkta neatsitiktinai: taip norėta duoti pamoką tiems, kas „pernelyg gerai įsitaisė“ proletariato šalyje. J.Andropovas veržėsi į valdžią, ir jokioms geležinėms beloms nuolaidų negalėjo būti. Plačiai nuskambėjusi B.Borodkinos byla tapo dar vienu laipteliu KGB šefui, kopiant į valdžios Olimpą. Kita vertus, įtakingi aukšto rango veikėjai bijojo, kad Berta per daug žino, todėl buvo suinteresuoti, kad ji užtiltų. Kulka privertė Geležinę Belą užtilti amžinai.
Parengė Leonas Grybauskas
