Matyt, gerai, kad sąnaudų ir naudos analizė atliekama jau dabar, nelaukiant paskutinės minutės. Energetikos ir Finansų ministerijos šiemet turėtų pateikti Seimui projektus, kaip pakeisti su SGD terminalu susijusius teisės aktus, o techninį sprendimą tikimasi priimti 2022–2023 metais.
Tačiau iki to laiko terminalo išlaikymo našta slėgs visus dujų vartotojus, o kadangi Lietuvoje jų kiekvienais metais mažėja, susimokėti tenka likusiems. Vien praėjusiais metais dujas naudojantys gyventojai ir įmonės už terminalo išlaikymą atseikėjo 88,5 mln. eurų.
Didžiausia dujų vartotoja Jonavos trąšų gamykla „Achema“ dėl šios naštos bylinėjosi su valstybe, kol vis dėlto buvo priversta susimokėti. Tačiau įmonės akcininkai iki šiol derasi su Energetikos ministerija, kaip būtų galima sumažinti maždaug 20 mln. eurų per metus tenkančią prievolę, kuri, kritus trąšų kainoms, tapo jai peiliu po kaklu.
Greičiausiai bus rasta sprendimų, kad „Achema“ galėtų mokėti mažiau, bet tuomet pinigus turės sunešti kiti. Mat nuo 2014-ųjų už laivo nuomą Norvegijos kompanijai „Hoegh LNG“ valstybės kontroliuojama „Klaipėdos nafta“ kasmet privalo atseikėti po 68,9 mln. dolerių (dabartiniu kursu – 59,9 mln. eurų), o iš viso per dešimtmetį bus paklota apie 600 mln. eurų.
Šią sutartį sudariusius konservatorius jų politiniai oponentai kaltina, kad per tiek laiko bus sumokėta trigubai, nei kainuoja pats laivas, o gal netgi keturgubai, nes jam išpirkti prireiks dar 120–160 mln. eurų.
Matematiniu požiūriu tokie priekaištai teisingi. Vis dėlto reikėtų turėti galvoje, kad nuomojamas ne tik pats terminalas su visa jame dirbančia įgula, – norvegai ir prižiūri laivą, ir atlieka visas operacijas. Be to, pats laivas gali tarnauti 30–40 metų, todėl jį išpirkti greičiausiai apsimokėtų, nes vėliau būtų galima parduoti.
Netikėta tai, jog energetikos ministras Ž.Vaičiūnas užsiminė, kad pasibaigus nuomos laikui gali būti nuspręsta įsigyti ne „Independence“, o visai kitą laivą, jei tokių bus rinkoje ir Lietuvai tai pasirodys naudingiau.
Nesunku nuspėti, kad tokiu atveju bus ieškoma mažesnio galingumo terminalo, nes šis Lietuvai yra akivaizdžiai per didelis, ypač smunkant dujų vartojimui. Tai buvo galima numatyti gerokai anksčiau, nes jau daugelį metų šalies šilumos gamintojai stengiasi atsisakyti iškastinio kuro, prie kurio priskiriamos ir gamtinės dujos.
Tai tik dar sykį patvirtina, kad ankstesnė konservatorių valdžia užkabino valstybei akmenį po kaklu nesutikusi su verslininko B.Lubio pasiūlymu įsigyti daug mažesnį SGD laivą.
Prie to galėjo prisidėti ir „Achemos grupė“, tačiau šis projektas buvo sužlugdytas teisėsaugininkų pastangomis, o prie jo prisidėję tarnautojai ilgai mynė teismų slenksčius, kol įrodė, kad tikrai neveikė prieš valstybės interesus.
Galbūt dabartiniai valdantieji imsis ieškoti užsakovų, kurie sužlugdė Lietuvai tikrai naudingesnį projektą. Galbūt tokie bus ir įvardyti. Tik tai jau nieko nepakeis – bent iki 2024-ųjų pabaigos „Independence“ nepajudės iš vietos, bet mokėti už jį reikės.
Tiesa, terminalas buvo ir tebėra naudingas valstybei jau vien dėl to, kad „Gazprom“ buvo priverstas sumažinti dujų kainas. 2012 metais jų kaina Lietuvai siekė kone 40 eurų už megavatvalandę, o dabar ji sukasi apie 20 eurų, nors pastaruoju metu didėja.
Antra vertus, neliko rizikos, kad Rusijos monopolininkui užsigeidus dar kartą metų metams „suges“ vamzdynai, kuriais dujos pumpuojamos į Lietuvą. Turint terminalą dujų tiekimą iš įvairių pardavėjų galima planuoti iš anksto.
Be to, ne veltui nuspręsta šalyje sukurti SGD kompetencijų centrą – įgiję patirties mūsų specialistai galėtų talkinti kitoms valstybėms, o tai jau būtų paslaugų eksportas.
Vis dėlto, kaip sakė Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas M.Nagevičius, šiuo atveju vartoti terminą „energetinė nepriklausomybė“, kuris politikų lūpose skambėjo ir tebeskamba itin dažnai, yra savotiškas nesusipratimas.
Mat pagal tai, kiek šalis pati pasigamina jai reikalingos energijos, Lietuva kol kas velkasi ES narių sąrašo apačioje, aplenkusi vos kelias valstybes.
„Kuo terminalas daugiau importuoja dujų, tuo ta Lietuvos energetinė nepriklausomybė realiai mažėja“, – aiškino ekspertas, tiesa, neneigdamas paties „Independence“ indėlio garantuojant energetinį saugumą.
Išties skirtumas tiktai toks, kad dabar šių išteklių galima įsigyti ne tik iš Kremliaus politiniu įrankiu tapusio koncerno „Gazprom“ – jie atkeliauja ir iš Norvegijos, ir iš Nigerijos, ir iš JAV. O kainas diktuoja rinka.
Bet tendencija ir lieka tokia, kad tų dujų Lietuvai reikia vis mažiau.
Pastangos pervežti SGD dujovežiais į Estiją bei Lenkiją arba perkrauti į mažesnius laivus jau duoda vaisių, tačiau kiekiai tikrai dar nėra stulbinantys.
Todėl už aiškiai per didelį „Independence“ teks mokėti mums patiems dar ilgai.
