Juos jau pykina nuo sovietinio gazuoto vandens ir gyvenimo SSRS idealizavimo

1939 metų rugpjūčio 23 dieną buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, sudaręs sąlygas 1940 metų birželį raudonosioms ordoms iš Rytų okupuoti Lietuvą. Ir štai 50 metų trukusi „komunizmo statybos šventė broliškų tarybinių tautų šeimoje“ baigėsi. Kai ką apėmė nostalgija, kuri laikui bėgant didėja. Gal ji susijusi su garsiąja „The Beatles“ daina „Back in the U.S.S.R.“, kuriai šiais metais irgi sukanka 50 metų? 

 Turbūt, pakaks. „Nejaugi, – paklausite, – nieko gero SSRS nebuvo?“ . „Buvo!“ <br> Archyvinė nuotr. 
 Turbūt, pakaks. „Nejaugi, – paklausite, – nieko gero SSRS nebuvo?“ . „Buvo!“ <br> Archyvinė nuotr. 
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Aug 26, 2018, 9:44 PM, atnaujinta Aug 26, 2018, 9:56 PM

Tiems, kas gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje, pasiklausius ar pasiskaičius tokių nostalgijos apimtų žmonių komentarų, gali susidaryti iškreiptas buvusios tikrovės vaizdas. Kaip gi iš tikrųjų gyveno žmonės Sovietų Sąjungoje? Ir ar norėtume į ją sugrįžti?

Jūsų dėmesiui – Karelijos gyventojo Uljano Kudženaty prisiminimai, kuriuos paskelbė portalas „gubdaily.ru“.

Straipsnis pavadintas: „Na, tiesiog tai ne šalis, tai kažkoks Disneilendas! Kodėl mane siutina nostalgiškos publikacijos apie „Gazeles“, gazuotą vandenį ir gyvenimą SSRS“.

 

Nemėgstu rašyti piktų tekstų, bet, sakau nuoširdžiai, nebegaliu daugiau to laikyti savyje. Kaskart tinklaraščiuose pasirodantys laiškeliai, kuriuose šlovinama Sovietų Sąjunga, šiandien lenda pro visus plyšius, ir išsigelbėti nuo jų nėra jokios galimybės. Ledai, pyragėliai, gazuotas vanduo, butai už dyką, gamyklos, garlaiviai, kurortai... Na, tiesiog ne šalis, o kažkoks Disneilendas!

Bet baisiausia yra tai, kad visu tuo jaunimas besąlygiškai tiki ir jau pats vieną po kitos drebia tokias iliustracijas ir tariasi esąs SSSR žinovas. Štai visai neseniai viename tinklaraštyje radau įdėtą nuotrauką. Joje pavaizduota sunkvežimio kėbule sėdinti mergina, jai po kojomis ant žemės stovi keli pavieniai tušti buteliai, greta lentelė su užrašu „Stiklo taros priėmimas“. Po nuotrauka užrašas: „Stiklo taros priėmimas. SSRS“. Atrodytų,  nieko čia tokio. Bet (dėmesio!) šalia sunkvežimio kadre matyti... „Gazelės“ (tokio automobilio) snukis! Uždanga.

Štai lygiai taip pat, kaip svetainių administratoriai nekreipia jokio dėmesio į „Gazeles“, jaunimas (aš jo nekeikiu; manau, kad dabar mes turime puikaus jaunimo) nepastebi kitų, ne pačių geriausių dalykų, kurie vyko Sovietų Sąjungoje. Ir, be to, jis nuoširdžiai tiki, kad butai visiems buvo dalijami vos ne už gražias akis, kad kelialapiais į sanatorijas užmėtydavo iki smakro, kad absoliučiai visi produktai buvo švieži ir ekologiški. Na, ir taip toliau.

Tai štai. Nesiruošiu jums pasakoti, koks sunkus buvo sovietinių piliečių gyvenimas, nebruksiu jums miglotų bendrų frazių. Man apskritai nepatinka senovės Graikijos mitai. Bet aš galiu jums papasakoti, ką mačiau ir girdėjau pats, kas vyko su manimi ir mano artimaisiais per tuos metus. Trumpai tariant, vien tik faktai ir nieko kito, išskyrus faktus. Prašau visų skaitytojų atkreipti dėmesį, kad tai yra tik mano patirtis ir mano šeimos narių patirtis. Galbūt, kažkam kitam buvo kitaip. Ir aš dėl jų labai džiaugiuosi.

Taigi, visų pirma – apie opų butų klausimą. Mano tėvams buto už gražias akis niekas nedavė. Aptriušusios medinės trobelės vienoje pusėje su dviem kambariais jie (o kartu su jais ir mano senelis su senele, mano teta ir jos vyras, kita teta ir dėdė, o anksčiau dar ir prosenelė su proseneliu) glaudėsi lipdami per galvas daugelį metų. Namas ilgą laiką buvo įtrauktas į avarinių sąrašą, ir kai jį galų gale nugriovė, tada ir skyrė visiems butus. Tai pirma. Antra, skubu priminti, kad butai tuo laiku piliečiams nepriklausė: jie buvo valstybiniai. Nei parduoti, nei pirkti, nei keisti jų negalėjai. Na, bent jau teisėtais būdais. Kaip šie įstatymai buvo apeinami, mes dabar neaptarinėsime. Tai, kaip sako Leonidas Kanevskis (SSRS laikais išpopuliarėjęs aktorius. – Red.), yra visiškai kita istorija. 

Dabar apie sanatorijas. Aš vaikystėje sirgau tuo pačiu metu keliomis ligomis (ne, ne sloga ir kosuliu, bet kur kas sunkesnėmis ligomis). Mano mama nuėjo prašyti man kelialapio į sanatoriją, nes gydytojai man rekomendavo tokį gydymą, ir geriau pietuose. Bet mano mama nebuvo įžūli, apie pietus ji neužsiminė, tiesiog paprašė skirti bent tai, ką turi. Bet jai atsakė, kad nieko neturi ir apskritai, kam ji gimdanti tokius nesveikus vaikus. Sanatorijoje  aš taip nė karto ir nepabuvau.

Eikime toliau: eilės. Eilės buvo prie visko, nuo apatinių kelnaičių iki svogūnų, ir dar apipuvusių. Prisimenu, kaip į mūsų krautuvėlę vasarą kai kada atveždavo bananų. Informuoti žmonės jau nuo ryto būriuodavosi prie parduotuvės durų. Aš žiūrėdavau per langą pro žiūronus, kad galėčiau mostelėti mamai ranka, kai atvažiuos mašina. Ir štai ji pasirodo, ir mes skubame į iškart susidariusią ilgiausią eilę. Būdavo, kad bananų mums nebelikdavo.

Sąsiuvinių, dažų, albumų ir kitų kanceliarinių prekių kiekvieną vasarą važiuodavome į Leningradą. Pas mus čia nieko to nebuvo. Laimei, mieste prie Nevos gyveno mūsų giminaičiai. Tiesa, jie patys glaudėsi komunalinio buto  kambarėlyje. Bet nieko, leisdavo mums pernakvoti.

Na, ir apie liūdniausią dalyką, apie represijas. Mano močiutė pateko į šią mėsmalę nedaug laiko prieš Stalino mirtį. Nepasisekė: dar šiek tiek, ir ji būtų praleidusi tuos metus su savo šeima. Ačiū Dievui, močiutė grįžo atgal gyva ir beveik nenukentėjusi. Nors sveikata jau buvo ne ta. Mirė ji 55 metų. O štai senelio tikras brolis, išsiųstas statyti Belomorkanalo, taip ten ir liko. Na, dabar galite sakyti, kad reikėjo mažiau plepėti, nepasakoti anekdotų apie vadus ir panašiai ...

Turbūt, pakaks. „Nejaugi, – paklausite, – nieko gero SSRS nebuvo?“ „Buvo!“ – atsakysiu aš. Bet niekada ir nieko negalima idealizuoti. Juo labiau, kad šio gero grąžinti, kaip man atrodo, nebeįmanoma. Apskritai, leiskite man geriau pacituoti žodžius iš laiškelio viename tinklaraštyje, kuris mane (retai pasitaikantis atvejis) nudžiugino: „Noriu grįžti į Stalino represijų, reformų ir mirties bausmių laikus! Mama sako, kad tada plombyras labai skanus buvo!“ Pamąstykite apie tai, kai spausite eilinį „patinka“ sovietiniam gazuotam vandeniui.

Parengė Leonas Grybauskas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: G. Nausėda Seimo komisijos reikalauja įrodymų