VMI nustatė, kad siekdama nemokėti mokesčių ji dalį atlyginimų darbuotojams mokėjo per pensijų fondus. „Čili picos“ ir mokesčių administratoriaus ginčas ne vienerius metus buvo nagrinėjamas teismuose. Galutinę neskundžiamą nutartį priėmęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino, kad VMI sprendimas išmokėtas pensijų įmokas apmokestinti kaip su darbo santykiais susijusias pajamas yra pagrįstas ir teisėtas.
VMI patikrinimo metu išaiškino, kad picerija pensijų įmokas mokėjo 44 darbuotojams, kurie visi šių įmokų pensijų fonde nekaupė, o per kelias dienas jas atsiimdavo ir naudodavo kitiems, ne pensijų kaupimo tikslams. Tariamas pensijų įmokas kas mėnesį gaudavo picerijų tinklo padalinių vadovai, administracijos darbuotojai, tarp jų įmonės vadovas ir buhalteris.
Pensijų fondus naudojant tarsi asmenines darbuotojų sąskaitas ir nepagrįstai pasinaudojant įmokoms taikoma apmokestinimo lengvata 2009-2011 m. darbuotojams iš viso buvo išmokėta per 416 tūkst. litų suma.
„Įvertinusi nustatytas aplinkybes VMI konstatavo, kad joks realus pensijų kaupimas nevyko, o pensijų įmokos tebuvo vienas iš darbo užmokesčio mokėjimo būdų. Bendrovė, neva įmonės lėšomis prisidedanti prie ilgalaikio pensijų kaupimo, siekė ne didinti darbuotojų lojalumą, o gauti neteisėtos mokestinės naudos. Įmonė pensijų įmokas nepagrįstai priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms ir taip siekė išvengti valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat įmokų į Garantinį fondą mokėjimo“,- VMI sprendimą komentavo VMI Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė.
Su tokioms mokesčių administratoriaus išvadomis, taip pat VMI išvada, jog UAB neteisingai skaičiavo pelno mokestį, todėl turės mokėti šio mokesčio delspinigius ir baudą, verslininkai nesutiko ir sprendimą siekė panaikinti teismo keliu, tačiau tiek pirmosios, tiek galutinės instancijos teismas UAB skundus atmetė kaip nepagrįstus.
„Visais atvejais patariame mokesčių mokėtojams atsakingai naudotis jam įstatymo suteiktomis teisėmis ir teikiamomis mokestinėmis lengvatomis. Kai nustatytos faktinės aplinkybės verčia pagrįstai abejoti vykdytų sandorių tikrumu, o tuo pačiu ir mokėtojo sąžiningumu, VMI įgyja teisę vertinti tikrąjį šalių santykių turinį ir, neatsižvelgdama į jų formalųjį aspektą, spręsti dėl iš sandorių kylančių mokestinių teisinių pasekmių. Tokie atvejai nėra reti VMI praktikoje, o norėtųsi, kad pagrindo abejoti verslo sprendimais rastųsi vis rečiau“,- sako R. Virvilienė.
