Ilgus metus vadinamosios investuotojų vizos buvo pagrindinis būdas pasiturintiems rusams ir jų šeimoms įgyti taip trokštamą britų pilietybę. Faktiškai tai reiškė teisę gyventi ir naudotis visais pasaulio finansų, švietimo ir kultūros centro Londono teikiamais privalumais.
Paskutinysis „auksinis“
„Gvadelupos pilietybė per tris mėnesius už 200 tūkst. eurų. Sumokėkite kartą, o pasas – visam gyvenimui“. Tokių ir panašių skelbimų, skirtų rusų auditorijai galima rasti ne vieną ir ne du. Tiesa, ne viskas taip paprasta, kaip jie pasakoja: nuo Sent Kitso ir Neviso iki Maltos bei Kipro – didžiulis kainų, sąlygų, juridinių normų skirtumas. Tačiau Didžioji Britanija visuomet stovėdavo atokiai – tai buvo elitinis produktas. Jam solidumo suteikdavo siauruose rateliuose žinoma frazė „Londonas neišduoda“, kuri iki šiol kelia rūpesčių Rusijos generalinei prokuratūrai ir Tyrimų komitetui.
Turėti antrąją pilietybę Rusijoje reiškia kur kas daugiau nei mažesnę biurokratiją pasienyje ar laisvė savaitgalį praleisti Paryžiuje. Tai – politinis elementas, leidžiantis apsisaugoti nuo represinės mašinos. Vis dėlto galimybė įsigyti „auksinį“ pasą praėjusią savaitę dingo.
Iki tol formulė, kuri leidžia įgyti britų pasą, būdavo labai paprasta: į britų valstybinius popierius ar kompaniją per penkerius, trejus ar dvejus metus investuoji atitinkamai 2, 5 ar 10 mln. svarų ir drauge su žmona bei nepilnamečiais vaikais įgyji teisę nuolat gyventi D.Britanijoje. Po metų gyvenimo su tokiu leidimu įgyji teisę kreiptis dėl pilietybės. Daugeliui tai būdavo automatinė procedūra.
Tačiau sistema turėjo ir kelis gana principinius „bet“. Pirma, investuojami pinigai privalėjo būti švarūs. Lyg ir tikrinta, kaip šis punktas atitinka reikalavimus, tačiau neseniai paaiškėjo, kad visa tai daryta ne taip jau ir kruopščiai.
Antra, būta reikalavimo, kad būsimasis britas turėtų tinkamą charakterį: būtų moraliai tvirtas, politiškai raštingas.
Trečia, reikėjo išlaikyti anglų kalbos egzaminą, tiesa, gana neaukšto lygio, bei testą apie gyvenimą D.Britanijoje, rašo forbes.ru.
Ši sistema lyg ir veikė, tačiau nuolat būdavo kritikuojama: realios investicijos britų ekonomikos nepasiekdavo, tačiau į finansinę sistemą aktyviai įsiliedavo abejotinos kilmės pinigai.
Nepilietis Abramovičius
Galimybė už investicijas įgyti pilietybę pastaruosius metus buvo rąstas tiek politikų, tiek ekspertų, tiek visuomenės plačiąja prasme akyse. Ir ne tik todėl, kad į D.Britaniją gali atvykti žmonės iš Rusijos, Kinijos ir kitų šalių bei atsigabenti neaiškios kilmės kapitalą. O greičiau jau dėl to, kad britų mokesčių sistema leido gana sėkmingai išvengti mokesčių.
Sistema leido pasiturintiems gyventojams per gana ilgą laiką – dabar tai 15 metų – mokėti mokesčius tik nuo į D.Britaniją vartojimui įvežto pelno. Kitais atvejais pinigai, uždirbti, tarkime, abejotinais privatizavimo sandoriais Rusijoje, ir toliau kažkur sukosi, kraudami naujus milijardus. O šių stambių sumų šeimininkai mokesčius mokėdavo tik nuo kelių milijonų, kuriuos įsiveždavo į D.Britaniją asmeninėms ir šeimos reikmėms.
Eilinius britus piktino tie jų šalies teritorijoje įsikūrę būriai asmenų, kurie pilietybę nusipirko už kelis milijonus svarų, o iki tol sugebėjo ofšorinėmis schemomis susikrauti milijardus. Ir netgi ilgametė valdžios ir mokesčių prievaizdų kova su tokia schema jos visiškai nesunaikino, o tik susiaurino galimybes ja pasinaudoti. Tai iki pat šių dienų liko viena pagrindinių priežasčių, dėl ko pinigų stygiumi nesiskundžiantys pačių įvairiausių šalių piliečiai kraustosi į D.Britaniją.
Ekspertams nepatinka ir tai, kad beveik niekas iš atvykėlių neinvestuoja į realųjų britų ekonomikos sektorių. Viskas apsiriboja tik taisyklių nurodyta investicijų į vertybinius popierius apimtimi.
Galiausiai paaiškėjo, kad daugelis rusų sukrauto stambaus kapitalo užgyventa neteisėtai. Tą įrodė ne vienas D.Britanijoje vykęs teismo procesas, į kuriuos buvo įtraukti ir rusų oligarchai. Juos karūnavo Boriso Berezovskio ir Romano Abramovičiaus ginčas.
Pirmasis siekė įrodyti, kad R.Abramovičius jį privertė parduoti Rusijos naftos bendrovės „Sibneft“ akcijas už 1,3 mlrd. JAV dolerių, nors akcijos iš tiesų buvo vertos kur kas daugiau. Teismo procesą laimėjo R.Abramovičius.
Ne vienas juristas britas tvirtina, kad R.Abramovičius atliko politiškai ir juridiškai idealų triuką – nusipirko tautos mylimą Londono „Chelsea“ futbolo klubą. Todėl Londono taksistams žodis „rusas“ ilgus metus visiškai pagrįstai asocijavosi su žodžiu „Abramovičius“.
Tačiau praėjusios savaitės pabaigoje R.Abramovičius drauge su Ališeriu Usmanovu ir broliais Rotenbergais pateko į „juodąjį“ oficialiai patvirtintą britų vyriausybės sąrašą. Ką tai reiškia? Vargu ar R.Abramovičiaus ir jo artimųjų atžvilgiu bus imtasi kokių nors juridinių priemonių, tačiau iš D.Britanijos jie greičiausiai išvyks visam laikui. Atsiras labai mažai civilizuotų jurisdikcijų, kurios sutiks juo priimti mainais kad ir į beprotiškas investicijas.
„Abramovičiaus efektas“ liudija, kad į D.Britaniją ilgus metus plačia upe tekėjo pinigai, gauti ir iš rusiškosios privatizacijos, ir iš skirtingų sąlyginių Putino draugų schemų. Tų schemų Rusijoje niekas neteisėtomis nelaikė, tačiau britų teisininkams ir buhalteriams jos kėlė nuolatinį galvos skausmą. Tiesa, ką laikyti nešvariais pinigais iš Rusijos jums ir dabar aiškiai nepasakys nė vienas karališkasis advokatas.
Lengviau į Marsą nei į Londoną
Pusiaunaktį į gruodžio 7-ąją britų vyriausybė iki geresnių laikų turėjo sustabdyti investicinių vizų išdavimą. Tiesa, po kelių dienų paaiškėjo, kad planas nepavyko. Dabar sulaikę kvapą rusai laukia, kas bus toliau.
Prieš tai britų Vidaus reikalų ministerija atliko 3 tūkst. vizų, išduotų iki 2015 metų, auditą. 700 iš minėtų 3 tūkst. vizų buvo išduotos rusams. Audito rezultatai ministerijos akivaizdžiai netenkino.
Kol kas pakoreguota tvarka miglota, tačiau šis tas jau žinoma. Pavyzdžiui, pretenduojantys į „auksinį“ pasą turės įrodyti, kad numatyta investuoti suma jiems priklauso ne trumpiau nei dvejus metus. Akivaizdu, kad taip siekiama išvengti situacijų, kai stambios sumos padovanojamos giminaičiams vardan to, kad šie galėtų įgyti pilietybę.
Jei bus koreguojamas geros charakteristikos punktas, neabejojama, kad jis galėtų tik griežtėti. „Tad jei kas nors dar Brežnevo laikais sėdėjo už spekuliaciją, jam greičiausiai reiks atsisveikinti su svajone senatvę pasitikti namelyje Surėjaus grafystėje“, – ironizuoja forbes.ru autorius Dmitrijus Gololobovas.
