Kauniečiai nepaliauja stebinti išradingumu. Pastaraisiais metais suaktyvėjus domėjimusi Vasario 16-osios Aktu ir jį pasirašiusiais signatarais Kaune atsirado baras „Klimas“. Jo įkūrėjai neslepia – jis pavadintas signataro P.Klimo garbei.
Visai neseniai buvo atidaryta ir kavinė, kurioje įamžintas architektas A.Funkas, – vienas iš tų žmonių, kuris savo darbais prisidėjo, kad Kaunas taptų europietišku miestu ir ne ką prastesne sostine nei Paryžius.
P.Klimo giminaitis, Vasario 16-osios klubo vadovas Remigijus Gulbinas, mano, kad tai įdomūs sumanymai, savitai populiarinantys garsias asmenybes.
Jis pats papasakojo įdomių faktų apie dėdės gyvenimą Kaune.
A.Funką įamžinęs vilnietis architektas Valerijus Starkovskis prisipažino, kad prieš imdamasis šio darbo abejojo, ar kas nors jį supras, bet jau sulaukė palankaus kauniečių vertinimo.
Kultūros paveldo specialistai įsitikinę, kad daugybę metų mieste įrenginėjamos atminimo lentos nusipelniusiems asmenims įamžinti jau yra atgyvena. Ir sveikintina, kad atsiranda naujų būdų istorijai priminti, kurie paskatina domėtis nusipelniusiais žmonėmis.
Žavėjo ne tik vidinė laisvė
Vos įėjus į P.Klimo vardu pavadintą barą senamiestyje pasitinka ant sienos kabanti nemaža Vasario 16-osios Akto signataro fotografija. O valgiaraštyje parašyta, kas buvo šis žmogus ir kuo jis nusipelnė mūsų valstybei.
Baro direktorius Tomas Granskas pasakojo, jog senose buvusio garsaus restorano patalpose įkūręs barą ilgai suko galvą, kaip jį pavadinti, kad užeiga dvelktų istorija.
„Baro temos įkvėpėjas P.Klimas – buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, Nepriklausomybės Akto signataras, publicistas ir istorikas.
Savo inteligencija, erudicija ir vidine laisve jis buvo tikras tarpukario dvasios simbolis. Mums jis toks ir liko iki šių dienų.
Todėl ir parinkome pavadinimą, kuris siejasi su šia asmenybe“, – pasakojo T.Granskas.
Verslininkas teigė, kad į barą užsukantys žmonės neretai nežino, kokia ši asmenybė buvo, todėl klausinėja. Taip sužino ir apie signatarą, ir apie jo veiklą.
Verslininkas prisipažino, kad prieš naudodamas garsios asmenybės pavardę nesidomėjo, kaip tokį sprendimą vertina P.Klimo artimieji.
Netikėta, bet tikrai įdomu
Sužinojęs, kad mieste yra baras, kurio pavadinimas siejamas su signataro pavarde, P.Klimo giminaitis R.Gulbinas nustebo.
Vyras yra Vasario 16-osios klubo, kuris vienija signatarų gimines ir puoselėja Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių asmenybių atminimą, vadovas. Jis domisi, kaip signatarai įamžinami, bet apie barą nebuvo girdėjęs.
Todėl kaunietis iš karto nutarė apsilankyti jame, pažiūrėti, kaip baras atrodo ir ar P.Klimo vardas naudojamas pagarbiai.
„Tai netikėta, tačiau įdomu. Net pats Jonas Basanavičius savo vardo kavinės neturi. Toks būdas geriau supažindinti visuomenę su signatarais – modernus ir P.Klimo greičiausiai neįžeistų. Jis tik kuklintųsi, kad panaudotas būtent jo vardas, nes buvo labai kuklus žmogus“, – sakė R.Gulbinas.
Sugebėjo leisti į mokslus
Žvelgdamas į savo dėdės atvaizdą bare R.Gulbinas sakė, kad ši nuotrauka daryta 1923 metais, kai P.Klimas buvo Lietuvos ambasadoriumi Italijoje.
Ir priminė ne tik viešai žinomus ir ne kartą aprašytus faktus, jog P.Klimas buvo puikiai išsilavinęs, daug skaitęs ir rašęs, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą redagavęs, sudėtingo likimo, vokiečių kalinimą ir sovietų tremtį į Sibirą ištvėręs žmogus.
P.Klimo tėvai buvo knygnešiai, draudžiamą literatūrą gabendavę savo brikele. Tėvas anksti mirė, tačiau motinai spėjo paliepti, kad visi trys sūnūs ir dukra pabaigtų mokslus. Motina, valdžiusi didelį ūkį, visus vaikus sugebėjo išleisti į mokslus, visi įgijo aukštąjį išsilavinimą, o knygos P.Klimui visam gyvenimui liko didžiausia vertybė.
R.Gulbinas su dėde bendravo jam jau grįžus iš tremties Sibire, nuo 1954 metų iki pat jo mirties 1969-aisiais.
Viloje įsikurti nespėjo
Signataras, sugrįžęs po 10 Sibire ištvertų metų, apsigyveno pas gimines Žaliakalnyje, Vaižganto gatvėje. Šis namas stovėjo priešais jo paties statytą namą – vilą „Eglutė“.
Šią vilą jis statė drauge su kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, nes buvo vedęs dvasininko sesers Severijos dukterį Bronę Mėginaitę. Abu intelektualai bičiuliavosi.
Deja, P.Klimas taip ir nespėjo apsigyventi viloje, pakrikštytoje jo dukters vardu. Kunigas viloje pagyveno 3 mėnesius, nes prasidėjo sovietų okupacija.
„Pikta likimo ironija, o gal ir sąmoningas sovietų veiksmas, bet viloje buvo sovietų saugumo konspiraciniai butai.
Į jų langus signataras buvo priverstas žvelgti kiekvieną dieną“, – pasakojo R.Gulbinas.
„Metropolyje“ turėjo stalą
Grįžęs iš tremties P.Klimas iš valstybės per mėnesį gaudavo 7 rublius pensijos, todėl stengėsi pragyventi versdamas knygas.
Buvo išleistas tiktai vienas jo vertimas. Buvo pasakyta, kad nevargtų, nes jo darbų vis tiek niekas neleis.
„Nepaisant vargingo gyvenimo, šeimos, kuri gyveno Prancūzijoje ir su kuria negalėjo pasimatyti, ilgesio, jis niekada nepalūžo, laikėsi savo įpročių“, – pasakojo R.Gulbinas.
Kaunietis prisiminė, kad kai pats mokėsi tuometiniame Kauno politechnikos institute, buvusio „Pienocentro“ patalpose, pietauti eidavo į restoraną „Metropolis“. Ten ir tada būdavo patiekiami dienos pietūs.
„Vis matydavau, kad vienas stalas rezervuotas. Tiktai po kiek laiko sužinojau, kad jis būdavo rezervuotas būtent P.Klimui.
Nors pietauti į „Metropolį“ eidavo ir saugumiečiai, jiems stalo restorano darbuotojai neužleisdavo“, – pasakojo R.Gulbinas.
Signataras rinkdavosi pigiausius pieniškų patiekalų dienos pietus, kurių kompleksas kainuodavo 78 kapeikas.
Per pietus jis susitikdavo su prezidentu Aleksandru Stulginskiu, buvusiu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu.
Visada atrodė pasitempęs
Po pietų P.Klimas užsukdavo į R.Gulbino šeimos namus, išgerdavo kavos ir pasiramsčiuodamas lazdele keliaudavo namo į Vaižganto gatvę.
„Nors jo drabužiai būdavo nuskalbti, bet marškiniai išlyginti, kaklaraištis, eilutė tvarkingi.
Šis iš diplomato laikų išlikęs įprotis atrodyti pasitempusiam jam sykį išgelbėjo gyvybę“, – pasakojo R.Gulbinas.
P.Klimas sirgo sunkia diabeto forma. Kartą keliaujant namo jį ištiko diabetinė koma, vyras parkrito ant žemės. Praeiviai galėjo pamanyti, kad jis tiesiog girtas.
„Bet viena medicinos studentė, pamačiusi tvarkingai apsirengusį vyrą, nusprendė, kad jis ne išgėręs, o galbūt sutriko sveikata, todėl skubiai ir labai laiku suteikė pagalbą ir išgelbėjo“, – pasakojo R.Gulbinas.
Saugojo „Tautišką giesmę“
Namuose P.Klimas apie politiką, praeitį ar sovietinę santvarką nekalbėdavo, nes saugojo artimuosius.
„Tačiau ir nesiskundė, buvo labai ramaus būdo. Bet viltį, kad Lietuva bus nepriklausoma, puoselėjo. Mano namuose ilgai kabėjo paveldėta paveikslo „Mona Liza“ reprodukcija. Neseniai nutarėme, kad ją reikėtų išmesti. Kai išėmėme iš rėmų, po paveikslu aptikome netikėtą radinį – Kazio Šimonio dailiai išrašytą „Tautišką giesmę“.
Taip ji buvo paslėpta per visą sovietmetį. Dabar šis radinys yra Signatarų namuose.
Kas žino, kokių dar netikėtumų pateiks P.Klimas?“ – pasakojo R.Gulbinas.
Pačiam signatarui, jo giminaičio nuomone, užsukti į barą, siejamą su jo vardu, būtų įdomu.
Signatarų artimuosius vienijančio klubo vadovas pabrėžė, kad Vasario 16-osios Aktą pasirašę asmenys ilgus metus buvo nepelnytai pamiršti. Tik pastaruoju metu dėmesys šioms asmenybėms, tarpukario laikotarpiui labai padidėjo.
„Pasirodo, signatarai ir Lietuvos valstybės kūrimasis įamžinami netikėčiausiomis formomis“, – patenkintas kalbėjo R.Gulbinas.
Pastatai – Kauno vertybė
Būtent Kaunas, kaip Lietuvos sostinės kūrimosi fenomenas, ir vienas jo autorių įamžintas kitoje visai neseniai atidarytoje Kauno kavinėje.
Tarpukariu statytame name įkurtoje kavinėje ant sienos nupieštas vyro portretas. Užrašai byloja, kad tai architektas A.Funkas. Greta pateiktas trumpas pasakojimas apie šį asmenį ir namo, kurį jis projektavo ir kuriame dabar veikia kavinė, projekto brėžiniai.
Toks sumanymas įamžinti vieną garsiausių vokiečių kilmės tarpukario architektų, kūrusių Kaune, kilo dabartiniam šios gildijos atstovui vilniečiui V.Starkovskiui.
„Man Kaunas patinka labiau nei Vilnius. Sostinė gali didžiuotis barokine architektūra, bet jos yra ir kitose šalyse, ir dar įspūdingesnės.
Kaune nedidelėje teritorijoje sukoncentruota įspūdinga tarpukario modernizmo architektūra, ir tai yra didelė Kauno vertybė“, – įsitikinęs architektas.
Vienas tokių pastatų yra A.Funko projektuotas namas, kuriame dabar veikia su juo susijusi kavinė.
Pastatas buvo suprojektuotas 1932 metais bendrovės „Mūras“ bendraturčiui Romanui Polovinskui. Jame buvo nuomojami butai, pirmame aukšte taip pat veikė studentams skirta kavinė.
Architektas buvo primirštas
„Pasisekė, kad verslininkai palankiai įvertino mano sumanymą įamžinti A.Funką. Ant sienos atsirado tarsi „Sienopedija“ – informacija apie pastatą ir jo projektuotoją.
Iš pradžių buvo abejonių, ar šią idėją lankytojai įvertins, ar supras. Dabar jau suprantu, kad daugeliui mano mintis priimtina“, – kalbėjo architektas.
V.Starkovskis sakė, kad yra sulaukęs skambučių, nepažįstami žmonės jam dėkojo už A.Funko įamžinimą, nes Kaune šis žmogus niekaip kitaip, išskyrus leidiniais, nepagerbtas.
A.Funkas suprojektavo Taupomųjų kasų rūmus, kur dabar įsikūrusi Kauno miesto savivaldybė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir kitus visuomeninės paskirties pastatus, nemažai privačių namų ir daugiabučių.
Idėjos neįgyvendino
Linas Skardžiukas
Įmonės „Kautra“ generalinis direktorius
„2017 metais atidarius atnaujintą Kauno autobusų stotį buvo kilusi idėja, kad jai reikėtų suteikti Saliamono Banaičio vardą arba ant stoties pastato pakabinti jam skirtą atminimo lentą.
Būtent S.Banaičio – Vasario 16-osios Akto signataro – pastangomis autobusų stotis tarpukariu ir buvo įkurta toje vietoje, kur yra iki šiol.
Bet tai buvo vienos politikų grupės pasiūlymas. Iškelta idėja nuslopo. Istorikai ar kiti su žymių žmonių atminimo įamžinimu susiję specialistai svaraus žodžio nepasakė, todėl, nenorėdami imtis skubotų veiksmų, stočiai jo vardo nesuteikėme, ir lentelės nėra.
Pernai minint Vasario 16-ąją stotyje buvo surengta istorinė paroda, joje pateikta medžiaga ir apie S.Banaitį. Į renginį buvo atvykę jo giminaičiai iš JAV, jie tokiu paminėjimu liko patenkinti.“
Atminimo lentos tampa atgyvena
Saulius Rimas
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas
„Tokias iniciatyvas, kai verslininkai išradingai panaudoja iškilių asmenybių vardus ir darbus, sveikinu. Tai tik pirmosios kregždės, bet jos rodo, kad tarpukario istorija š tiesų yra vertinga ir gali tapti prekės ženklu.
Žinoma, verslininkai tuo naudojasi siekdami pirmiausia finansinės naudos. Tačiau puiku, kad nebijo tam pasitelkti istorijos. Tai rodo ir brandą verslininkų, kurie patys pirmiausia domisi iškiliomis asmenybėmis, o populiarindami jas atlieka savotišką šviečiamąjį darbą.
Kaune tikrai dar yra nemažai dėmesio vertų istorinių asmenybių, kurios nėra įamžintos arba apie jas žinoma labai mažai.
Anksčiau madingiausia būdavo mieste įrengti garsiems žmonėms skirtas atminimo lentas. Manau, kad tai jau šiokia tokia atgyvena ir gyvenimas rodo, jog galima rasti išradingesnių ir patrauklesnių būdų pagarbai išreikšti.
Vis dėlto naujų atminimo lentų šiais metais mieste atsiras. Jos bus ant pastatų, susijusių su tarpukario karo policijos, muitinės pastatais, nes šiemet sukanka 100 metų nuo šių Lietuvos institucijų įkūrimo. Atminimo lentų gamybą ir įrengimą nori finansuoti patys šių institucijų atstovai.
Šiemet pagaliau bus atidengta ir J.Tumui-Vaižgantui skirta skulptūra. Jis drauge su savo šunimi Kauku sėdės ant suolo prie Vytauto Didžiojo bažnyčios. Ši idėja sklandė seniai, bet jos iniciatoriams stigdavo lėšų. Šiemet skulptūrą norintys pastatyti žmonės pasinaudojo programa „Kauno akcentai“, ir savivaldybė skyrė lėšų.
Pernai Kaune lankėsi S.Banaičio artimieji, gyvenantys JAV. Jie domėjosi galimybe pastatyti signataro skulptūrą prie „Aušros“ gimnazijos. Neatmetu galimybės, kad po kurio laiko skulptūra gali atsirasti.“
