Banko ekonomistai išskiria tris kertines dedamąsias, kurios leidžia tikėtis spartesnės ūkio raidos, nei prognozuota anksčiau: tai lėtėjantis kainų augimas, tebeaugantis užimtumas bei Lietuvos regionų inicijuotas spurtas lenktynėse su Vilniumi.
„Jei tendencijos tęsis, infliacija bus nedidelė, didės užimtųjų skaičius, pagerės migracijos balansas, Lietuvos ilgalaikio augimo potencialas bus daug geresnis, nei daugelis prognozuoja“, – sakė dr. Žygimantas Mauricas, banko vyriausiasis ekonomistas.
Medalis už kainų mažėjimą – ne Vyriausybei
Praėjusių metų gale ir šių metų pradžioje infliacija paniro žemiau 2 proc. ribos, o populiariausių prekių krepšelio kainos – maisto, drabužių, degalų – sumažėjo. 2017 metais mažmenininkų apyvartą labiausiai augino kainų dedamoji, o 2018 metais tendencija mažmeninėje prekyboje apsivertė 180 laipsnių – auga parduodami kiekiai, nebe kainos. „Panašių tendencijų tikimės ir 2019 metais: kainoms į viršų neleis šuoliuoti auganti konkurencija mažmeninės prekybos sektoriuje, mažesnės naftos ir maisto kainos bei lėtėjantis paslaugų kainų augimas“, – sakė ekonomistas.
Bankas šiais metais prognozuoja 2 proc., o kitąmet – 2,3 proc. vidutinę metinę infliaciją.
Pasak ekonomistų, sumažėjusi infliacija sulėtins pavojingą augančių kainų ir kylančio darbo užmokesčio spiralę ir padės išlaikyti Lietuvos konkurencingumą tarptautinėje arenoje.
„Infliacija veikia perkamąją galią, todėl infliacijai išsikvėpus gyventojai ima labiau jausti darbo užmokesčio augimą. Dėl to lengviau atsikvėps ir darbdaviai – kainoms augant lėčiau, sumažėja spaudimas kelti atlyginimus. Kita vertus, darbo rinkoje ir toliau jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Šis dirgiklis niekur nedings ir užtikrins tolesnę specifine kvalifikacija ar įgūdžiais išsiskiriančių kadrų medžioklę“, – paaiškino banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė.
„Maisto kainų augimas prislopo dėl pasaulinių tendencijų, ne dėl Vyriausybės kovos su kainomis. Be to, veikia konkurencija mažmeninėje rinkoje“, – kalbėjo Ž.Mauricas.
Įdomu tai, kad nors kovota su maisto kainomis, labiausiai krito drabužių ir avalynės kainos. „Su jomis ir reikėtų kovoti, nes drabužių ir avalynės kainos Lietuvoje – didesnės nei ES vidurkis, o maisto kainos – gerokai mažesnės nei ES vidurkis“, – sakė ekonomistas.
Ž.Mauricas išskyrė kainų kilimą restoranuose ir kavinėse. Čia, ekonomisto teigimu, kainų augimas – vis dar nepadoriai didelis, tačiau jau pastebima, kad jis pamažu slopsta. Ekonomistas įsitikinęs, kad ilgainiui kainų augimas šiame sektoriuje turės sustoti arba netgi sumažėti.
Trijų kartų skirtumas
Banko ekonomistus pagerinti Lietuvos ekonomikos perspektyvą paskatino ir neišsipildžiusios Europos Komisijos bei kitų tarptautinių institucijų prognozės, pagal kurias tikėtasi dirbančių žmonių skaičių Lietuvoje pernai sumažėsiant 6 tūkstančiais. Bet dirbančių asmenų gretos išsipūtė 24 tūkstančiais.
Tai, kad daugėjo darbuotojų pramonėje, aukštą pridėtinę vertę kuriančiuose, IT sektoriuose, pasak Ž.Maurico, atspindi Lietuvos ekonomikos kryptį, o tokia tendencija teikia vilčių.
„Lietuva iš darbo jėgos donorės po truputį tampa darbo jėgos magnetu. Praėjusiais metais tarptautinis migracijos deficitas siekė vos 3,3 tūkst., o šiais metais, tikėtina, Lietuva pirmą kartą nuo nepriklausomybės atkūrimo turės teigiamą migracijos balansą, t.y. daugiau gyventojų į Lietuvą atvyks nei iš jos išvyks.
Dirbančių žmonių skaičių daugiausia augina imigrantai iš Ukrainos bei kitų trečiųjų šalių. Trečiųjų šalių darbuotojais seniai kliaujasi transporto sektorius, o pastaruoju metu juos dažniau sutinkame ir pramonės, paslaugų įmonėse. Didėjančios dirbančių asmenų gretos yra geras signalas, nes augantis užimtumas mažina įtampą darbo rinkoje ir prideda papildomų apsukų Lietuvos ūkio varikliui“, – sakė Ž.Mauricas.
Atlyginimų skirtumas tarp Ukrainos ir Lietuvos – apie tris kartus. Tai didesnis skirtumas nei tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės. Ukrainiečiai Londone uždirba perpus mažiau nei lenkai ir lietuviai, todėl jiems Lietuva – visai patraukli darbo rinka.
Nebeauga atotrūkis
Pastebima, kad užsienio investicijas pritraukiantys Lietuvos regionai geba inicijuoti spurtą, kuris sustabdė didėjusią takoskyrą tarp Vilniaus ir likusių regionų pagal sukuriamą pridėtinę vertę.
Banko ekonomistai teigia, kad Vilnius auga panašiu greičiu kaip likusi Lietuva. Pavyzdžiui, 2018 m. darbuotojų skaičius Kaune, Šiauliuose augo greičiau nei Vilniuje. Tai nereiškia, kad Vilniaus augimas sulėtėjo, bet rodo, kad pajudėjo likusi Lietuva.
„Ar regionų atsigavimas tęsis, labai priklausys nuo investicijų srauto, ypač į pramonės sektorių, kuris yra silpnoji Vilniaus regiono grandis. Didieji miestai taip turi galimybes pritraukti investicijų į aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektorių, nes Vilnius tam tikruose sektoriuose yra persisotinęs investicijų, tad investuotojai čia susiduria su didesne konkurencija dėl darbo jėgos ir brangesne biurų nuomos kaina“, – teigė Ž.Mauricas.
Anot I.Genytės-Pikčienės, Kauno rajono pastangos įsitvirtinti kaip pramonei patraukliai savivaldybei, panaudojant transporto mazgo ir Kaune esančių universitetų potencialą, akivaizdu, neliko bevaisės. Tai Kaunui leido pritraukti rekordines investicijas. Kita vertus, Klaipėdos regionas, kuris turi įgimtus konkurencinius pranašumus prieš kitas savivaldybes, iki galo šių stiprybių neišnaudoja.
Rizikos prislopo, bet nedingo
Nors nuo praėjusios „Luminor“ apžvalgos 2018 m. gruodį dalis rizikos židinių šiek tiek prislopo, išorinė aplinka Baltijos šalių vystymuisi išlieka sudėtinga.
Kertinės vangesnio pasaulio ekonomikos vystymosi scenarijaus priežastys: besitęsiančios protekcionizmo apraiškos, struktūriniai euro zonos plėtros trikdžiai, toksinis populizmo ir fiskalinio disbalanso derinys Italijoje, besitęsianti „Brexit“ drama, kurios neaiški baigtis baugina verslą ir didina finansų rinkų nervingumą, ir Kinijos ekonominės plėtros lėtėjimas, nepaisant visų pastaruoju metu taikytų skatinamųjų fiskalinės ir pinigų politikos priemonių.
Bent kuriam laikui atslūgo prekybos karų sukelta įtampa. Tai suteikia optimizmo, mat tikimasi, kad ilgainiui nebeliks tokio didelio neapibrėžtumo, koks buvo iki šiol. „Nepaisant to, privalome likti budrūs. Negatyvūs lūkesčiai dėl ateities tiek įmonėms, tiek namų ūkiams programavo atsargesnę elgseną, o tai generuoja daug vangesnę prekių ir paslaugų paklausą. Ilgainiui tai atsiliepia eksportuojančioms šalims“, – kalbėjo I.Genytė-Pikčienė.
Ji atkreipė dėmesį į tai, kad pernai JAV turėjo didžiausią užsienio prekybos deficitą per labai ilgą laiką. Užsienio prekybos deficitas – viena kertinių JAV prezidento Donaldo Trumpo ambicijų, tačiau pastangos jį sumažinti skelbiant prekybos karą Kinijai nedavė naudos. „Klausimas, ar D.Trumpo taikiklis vietoj Kinijos nebus atsuktas į ES“, – svarstė banko vyriausioji analitikė.
Nerimo Bendrijoje kelia ir Italija. Europos Komisija prognozuoja, kad šalies ūkis kils vienu procentu. Tai reiškia, kad šalis skendi stagnacijoje, o dėl didžiulės valdžios sektoriaus skolos neturi manevro laisvės. Tačiau prie šalies vairo – populistinė valdžia, kuri neleidžia tikėtis jokių esminių pokyčių.
„Kadangi Italija sukuria 11 proc. visos ES bendrojo vidaus produkto, ES priversta jai nuolaidžiauti. O kai nusileidi vienam, kyla kitų ES šalių nepasitenkinimas ir noras elgtis taip pat. Ir čia į vieną gretą stoja Prancūzija“, – komentavo I.Genytė-Pikčienė.
Kita vertus, bent iki kitų metų pradžios turėsime žemų palūkanų aplinką. Tai mums bus palanku, nes kreditų paklausa – tiek namų ūkių, tiek įmonių – yra didelė. Kita vertus, Lietuva – tarp mažiausiai įsiskolinusių valstybių, todėl, ekonomistų manymu, skolinimosi nereikėtų bijoti. Juo labiau kad kredito augimas Lietuvoje toks, kaip nominalus šalies BVP.
Lyg ir viskas gerai
Kaip prognozavo SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas, šiemet Lietuvos ekonomika augs 2,9 proc. „Lietuvoje lyg ir viskas gerai, perkaitimo ženklų beveik nėra, viskas subalansuota – tiek kalbant apie finansus, tiek apie nekilnojamąjį turtą (NT)“, – sakė jis.
Vis dėlto būti labai ramiems nederėtų, nes, kaip sakė SEB atstovas, Lietuva nėra saugus uostas Europoje.
„Gyventojų pajamos augs, bet tai vyks lėčiau nei prieš metus. Atlyginimai didės vidutines pajamas gaunantiems žmonėms. Kainų augimo tikimės tokio pat kaip ir pernai“, – aiškino ekonomistas.
Žmonės vis labiau bus linkę atsidėti pinigų sunkesniems laikams. Tiesa, verslas netaupys – investuos ir investicijų nestabdys. Vis dėlto Lietuvos eksportas augs lėčiau nei pernai.
Šalyje mažės ir nedarbas. Jis, pasak T.Povilausko, stabilizuosis ties 6 proc., visai kaip kaimyninėje Estijoje.
Nors žmonių pajamos augs, bus dalykų, kurių kaina šiemet sparčiai didės. „Brangsta elektra, gamtinės dujos, tačiau degalų kaina bus mažesnė nei prieš metus. Šiais metais ir toliau infliaciją lems brangstančios paslaugos. Verslas didins paslaugų kainas norėdamas perkelti savo didėjančias išlaidas. Jos brangs apie 4 proc.“, – sakė T.Povilauskas.
Pildysime
