Pagal tarnybines pareigas jis turėjo galimybę susisiekti su pirmaisiais šalies asmenimis ir gaudavo informaciją, apie kurią kolegos negalėjo nė nutuokti. Dešimčių knygų, dokumentinių ir meninių filmų autorius.
1986 metų birželio mėnesį per aštuonias dienas jis parašė pjesę „Sarkofagas“, dėl ko jo vos nepašalino iš partijos, o Anglijoje ši pjesė buvo pažymėta Laurence`o Olivier teatro premija. Pjesė buvo pastatyta 60 pasaulio šalių teatruose.
Pokalbio pabaigoje jis pasakė: „Ne tik likvidatoriai, bet ir visi mes, kurie praėjome Černobylį, atrodo, žinome daugiau apie gyvenimą nei visi kiti“. Ir pridūrė: „Po Černobylio aš apskritai nieko nebijau“. Mes kažkada dirbome viename laikraštyje, jis ir ten buvo didelis viršininkas, bet ten buvo priimta į visus kreiptis „tu“, rašo portale novayagazeta.ru apžvalgininkas Pavelas Gutiontovas.
– Iš karto klausimas: tau filmas patiko?
– Greičiausiai – taip, patiko. Tai, žinoma, baisiai įdomu, neįprasta, tiesiog baisu. Kas dėl pačių įvykių Černobylyje, jie perteikti gerai. Aš turiu galvoje gaisrininkų, operatyvinio personalo darbą. Šiek tiek primityviai parodyta tai, kas vyko elektrinėje iškart po avarijos.Taip paprastai nebūna, ir negalėjo būti atominėje elektrinėje.
Apskritai imant – tiesa. Scenaristas , ir tai matyti, puikiai išstudijavo literatūrą ir atrinko tai, kas jam pasirodė reikalinga ir svarbu.
Žinoma, man nieko neįprasto amerikiečiai neparodė. Pirma, aš žinau nepalyginamai daugiau, aš palaikiau ryšius Černobylyje su visais, daug sykių buvau Maskvos 6-ojoje klinikinėje ligoninėje.
Beje, kada filme gaisrininko žmona, norėdama patekti į ligoninę, atkiša tetulei registratūroje 5 rublius, autorius parodė, kad tiesiog nesupranta, kas tai yra ši ypatingoji klinika, saugoma taip, kad buvo neįmanoma net prisiartinti prie jos – su penkiais rubliais ar be jų.
– Na, tai juk nei scenaristui, nei žiūrovui nesvarbu.
– Žinoma. Kur kas svarbiau – baisi tiesa apie tai, kas darosi su žmogumi, susirgusiu spinduline liga. Ir aš pamačiau, kad daug kas filme buvo nukopijuota nuo autentiškų dokumentinių fotografinių filmų, kuriuos tuomet išsivežė Robertas Gale`as (didysis amerikiečių chirurgas, kuris buvo atvykęs į SSRS gelbėti nukentėjusių. – Autoriaus pastaba). Bet tiesa ir ta, kad keletas žmonių, gavusių keturias, penkias, šešias mirtinas dozes, liko gyvi.
– Kaip ir bet kuriame filme, krenta į akis neišvengiamos absurdiškos vietos. Štai, pavyzdžiui, rezervistai, pašaukti į Černobylį ir šaudantys paliktus naminius gyvulius apleistame mieste, yra apsiginklavę trilinijiniais šautuvais (7,62 kalibro, nes senovinis matas linija reiškia 2,54 mm. – Red.).
– Irgi atleistina. Blogiau kas kita: masė stereotipų, neturinčių nieko bendro su realybe. Tai kaip privaloma „ausinė kepurė su žvaigžde“ ant sovietų kosmonauto galvos bet kuriame amerikiečių filme. Toks amerikiečių požiūris, įsitikinimas, kad pas rusus visa vadovybė – vieni durniai. Yra durnių. Kaip ir pas juos.
Štai Gorbačiovas keletą kartų parodytas neaišku kokiuose posėdžiuose, ir čia jau, žinoma, visiška kvailystė. Nieko panašaus nebuvo nė iš tolo.
O ir pati Gorbačiovo pozicija buvo kita. Jis iš tikrųjų netikėjo. Pirma informacija buvo: gaisras, nieko ypatingo. Ir jis tikėjosi, kad – gaisras, ir viskas bus užgesinta.
Todėl ir nepasisakė tiek dienų, laukė, o ne todėl, kad bijojo. Aš buvau susitikęs ir su juo, ir su Jakovlevu (SSKP CK sekretoriumi. – Autoriaus pastaba), kada mane specialiai iš Černobylio iškvietė. Ir aš jiems sakiau, kad tai – visam laikui. Ir daug kas jam tai sakė, kur kas kompetentingesni žmonės. Bet kiti sakė: užgesinsim, viską padarysim. Ir jam, suprantama, tuo labai norėjosi tikėti.
– Mane šiuo požiūriu pribloškė „anglių pramonės ministro Ščiadovo“ pokalbio su šachtininkais scena. Atvažiavo jaunas pliuškis su automatininkais, grasino vyrams, kad čia pat vietoje visus iššaudys, kareiviai vos ne šautuvų spynas pradėjo traukioti . Aš buvau pažįstamas su realiu Ščiadovu...
– Taip, realus Ščiadovas puikiai žinojo, kaip kalbėti su šachtininkais.
– Ir aš negaliu suprasti, kam reikėjo filmo herojui duoti tikrojo ministro vardą? Net jei kažkodėl būtų reikėję palikti scenarijuje gana nevykusią sceną.
– Būtent čia ir yra mano didžiausios pretenzijos filmui. Visokie perlenkimai ir neatitikimai yra suprantami ir atleistini, net aiškios fantazijos – kad padarytų įspūdį žiūrovui. Žinoma, šiek tiek juokingai atrodo tie patys šachtininkai, kuriuos „Ščiadovas“ įkalbėjo važiuoti į Černobylį ir kurie neva dirbdami nuogai nusirengė dėl karščio štreke (horizontaliame požeminiame kasinyje. – Red.) ir ventiliacijos nebuvimo.
Aš visa tai mačiau savo akimis ir tvirtinu, kad to nebuvo ir būti negalėjo. Iš tikrųjų, šachtininkai nebuvo užsivilkę specialių drabužių, bet nuogi po žeme nelindo.Paprastas dalykas: visi vyrai labiausiai baiminosi dėl savo vyriškosios vertybės, netgi buvo kalbama apie „švinines kelnaites“, ir t.t.
Na, sugalvojo tai, ir bala nematė. Pasijuokėme. Bet aš tvirtai žinau: Jeigu tu darai meninį filmą, nevadink herojų tikraisiais vardais. Štai jie mini Valerijų Legasovą, jis vienas iš pagrindinių filmo herojų. V.Legasovas nebuvo tokia primityvi figūra, kaip jį parodė. Ir dar jie pabandė sutalpinti jo personaže viską ir visus – ir akademiką Velichovą, ir kitus. Prašom, tai kinas. Bet tada nevadink jo Legasovu. Jis buvo ne toks ir ne tuo užsiiminėjo elektrinėje.
Legasovo istorija, žinoma, karti, bet jis nusižudė ne dėl Černobylio. Aš tai tiksliai žinau. Mūsų tarpusavio santykiai buvo artimi ir grindžiami visišku pasitikėjimu, aš net kalbėjau su juo išvakarėse, likus kelioms valandoms iki pasitraukimo iš gyvenimo, bet, žinoma, nieko nenutuokiau ir nieko nepajaučiau.
Beje, dar vienas visiškai mažas melas filme. Tos kasetės, kurias „Legasovas“ neva slėpė šiukšlių dėžėje nuo KGB, buvo skirtos man.
Ir ten buvo užrašas: „Volodiai Gubarevui“. Po jo mirties jas, aišku, pasiėmė KGB. Per laidotuves, kada atvažiavo Ryžkovas (SSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas. – Autoriaus pastaba), Ligačiovas (SSKP CK sekretorius. – Autoriaus pastaba), aš priėjau prie KGB pareigūno ir pasakiau: arba atiduokite kasetes, arba aš nesustosiu ir pasieksiu Politinį Biurą. Kasetės skirtos ne jums, ne Ščerbinai (Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojui. – Autoriaus pastaba), o man. Ir žinai, kad ir kaip neįtikėtinai tai beskambėtų – suveikė! Jie tą patį vakarą atvežė kasetes į „Pravdą“. Ir po dviejų dienų aš, nieko netaisydamas, „Pravdoje“ didžiulį gabalą atspausdinau.
– Kodėl tokio filmo nepadarė anksčiau?
– 1988-aisiais metais aš buvau Holivude ir labai daug bendravau su kinematografininkais. Po pjesės „Sarkofagas“ amerikiečiai užsidegė noru pastatyti filmą. Aš pasiūliau siužetą. Imame tris šeimas: amerikiečių gydytoją (iš karto aišku ką, prototipas – Robertas Gale`as), sovietų ugniagesį ir trečią – samų elnininkus.
Ar tu žinai, kad po avarijos, kai debesis nuslinko į šiaurės Skandinaviją, ten paskerdė milijoną užkrėstų elnių?
Milijoną! O ką reiškia elnias šiaurės tautai? Ištisa tauta liko be nieko!
Tai visos planetos tragedija – štai kokia buvo filmo idėja. Amerikiečiai iš karto atsakė: taip. Jie jau pradėjo siūlyti aktorius, ir aš pasakiau: amerikiečius turi vaidinti amerikiečiai, švedus – švedai, rusus – rusai. Ir turi vaidinti trimis kalbomis.
Ir dar aš norėjau, kad nors penkias–dešimt minučių būtų filmuojama pačioje Černobylio elektrinėje. Visi sutiko, bet draudimo bendrovės užsiprašė baisius pinigus: po 50 milijonų už filmavimo dieną. Tada mums reikalas neišdegė. Paskui norėjo pastatyti filmą pagal „Sarkofagą“, aš buvau pasirengęs padirbėti, bet pjesė yra pjesė, ir perdaryti į kino scenarijų buvo sunku. Žinoma, buvo galima uždirbti paprastai – parduoti ekranizacijos teises. Bet, pasirodė, Černobyliu, kalbant pompastiškai, aš prekiauti negaliu.
– Pats Černobylis filme, apie kurį mes kalbame, – panašus?
– Panašus. Nors filmavo Ignalinos elektrinėje, Lietuvoje. Ir vėl pasakysiu. Juk galėjo ir Černobylio elektrinėje filmuoti. Bet tada jiems būtų tekę susitikti su dabartiniu jos direktoriumi Igoriu Gramotkinu. O tai žmogus, 1986-aisiais ką tik baigęs Tomsko politechnikos institutą, atvažiavo į AE su visa tokių pat jaunuolių komanda. Ir dabar ten dirba tie vaikinai iš Tomsko, Ukrainos pilietybę gavo (aš neseniai su jais vėl buvau susitikęs). Įtariu, iš filmo autorių koncepcijos jie iškrenta.
– O tu iki avarijos Černobylio elektrinėje esi buvęs?
– Likus metams iki katastrofos, per laikraščio reklaminę kampaniją. Mes ten sakėme kalbas, tame klube, restorane su Briuchanovu (AE direktoriumi. – Autoriaus pastaba) gėrėme.
– Kaip tu atsidūrei komandiruotėje po avarijos? Ar tai šalies „pagrindinio laikraščio“ skyriaus redaktoriaus vieta?
– Žinoma, tai buvo mano vieta. Balandžio 12 dieną įvyko mano filmo apie kosmonautus „Ateivių laivas“ premjera. Ir mes sėdėjome paskui restorane, kalbėjome: reikia dar ką nors sugalvoti. Ir aš prisimenu: yra tema – gaisras atominėje elektrinėje. Todėl, kad žinojau tikrą atvejį. Belojarsko AE (Sverdlovsko srities Zariečnyj miestas. – Red.), Naujųjų metų naktį, užsidegė ne reaktorius, o mašinų skyrius. Naujųjų metų naktis, minus keturiasdešimt. Tai buvo iš tiesų didvyriška istorija, mažai težinoma. Po jos kiekvienoje elektrinėje atsirado specialus sąsiuvinis, kur buvo surašyta, ką reikia daryti įvykus nenumatytam atvejui. Černobylio elektrinėje irgi buvo toks sąsiuvinis.
Ir štai balandžio 26 dieną aš sėdėjau darbe, tyloje, niekas netrukdo – šeštadienis! – ir rašiau scenarijų. Gaisras atominėje! Ir, žinoma, aš išvedžiau ten visus siaubus, kokius tik galėjau įsivaizduoti.
Paskambino man pažįstamas ministro pavaduotojas. Aš tuojau pat perskambinau Jakovlevui. Jis man: užmiršk net galvoti. Sekmadienį aš vėl atvažiavau į darbą, susisiekiau su Odinecu, mūsų korespondentu, jis pranešė, kad į Černobylį neleidžia. O aš jau turėjau informaciją – iš Švedijos, „baltasis TASS“ (čia: TASS korespondentų naujausi dar necenzūruoti pranešimai iš viso pasaulio. – Red.). Ten šį dalyką aptiko iš karto. Pirmadienį aš išskridau.
– Tu pagal išsilavinimą inžinierius, pagrindinių sovietinių laikraščių mokslinis apžvalgininkas. Tu kada supratai, KAS ten vyksta? Ir apskritai ar buvo tokių, kurie suprato iš pat pradžių?
– Aš pats viską supratau tik būdamas jau vietoje, Černobylyje.
Bet iš pradžių Briuchanovas iš tikrųjų atraportavo Maskvai: gaisras, ir jis bus likviduotas.
O ryte prasidėjo susirgimai spinduline liga, ir po valandos jau Sveikatos apsaugos ministerijoje viską suprato.
Medikai šeštą valandą ryto buvo pasirengę išskristi, paimti nukentėjusius. Bet juos užlaikė iki antros–trečios valandos dienos, kada spindulinė liga jau buvo įsisiautėjusi. Ir jie išvežė du šimtus žmonių. Du šimtus!
Viskas paaiškėjo labai greitai. Ir kariuomenė jau buvo sutelkta. Ir iš oro jau viską pamatavo, kokios dozės, grafito nuolaužas pamatė.
Bet mane pritrenkė, žinoma, žmonių nemokšiškumas. Elektrinės personalas pasirodė esąs stebėtinai nekvalifikuotas. Juk buvo specialūs preparatai, kurių duodavo visuose atominiuose povandeniniuose laivuose, visose AE. Paskui patikrino: Černobylio elektrinėje jų irgi buvo! Elektrinėje buvo apie šimtas vaistų dozių, jie galėjo nors kiek apsaugoti ugniagesius. Bet niekas jų neįšvirkštė. Ir nebuvo kovinių dozimetrų, niekas gi nenumanė, kad jų gali prireikti.
– Kitaip tariant, kaip filme ir pavaizduota?
– Aš gi sakiau: šiame filme labai daug tiesos. Ir apskritai manau, kad bet koks Černobylio priminimas labai naudingas.
Pamenu, pirmąjį kartą, grįžtame mes su Odinecu į Kijevą, sustojome pakelėje. Naktis, miškas, mėnulis. Mes išsitraukėme degtinės butelį, patiesėme laikraštuką ant redakcijos „Volgos“ bagažinės ir pasakėme vienas kitam: dabar tai – daugeliui metų.
Paskui buvo Kijevo gelbėjimo istorija. Jie gi ten visai išprotėjo, paniškos nuotaikos liejosi per kraštus. Radiacijos lygis Kijeve iš tikrųjų padidėjo, bet nežymiai, perdėti nereikia. Per visą laiką žmonės gavo dozes, kokias gauna atominėse elektrinėse per metus – maždaug penkis rem (angl. roentgen equivalent man – biologinis rentgeno ekvivalentas, nesisteminis jonizuojančiosios spinduliuotės ekvivalentinės dozės, charakterizuojančios organizmo apšvitinimo biologines pasekmes, matavimo vienetas; 1 rem = 0,01 Sv – Red.).
– Vėjas pūtė į kitą pusę?
– Iš pradžių – taip. Viską nešė į Šiaurę, į Skandinaviją. Nekalbu, aišku, apie Baltarusiją, tai visiškai ypatingas ir kartus pokalbis, bet viena iš labiausiai nukentėjusių teritorijų, kuri labiau už kitas gavo dozių, – Bavarija.
Čia sunku kalbėti, kur konkrečiai ateis bėda, dėmės nugulė visoje Europoje.
Palijo – gavo dozes. Paskui temperatūra pakilo, debesis pakilo ir nuslinko. Štai kodėl yra baisu.
Kuo skiriasi Černobylis nuo atominės bombos sprogimo Hirošimoje? Tuo, kad dabar Hirošimoje ilgiausia Japonijoje gyvenimo trukmė. Dėl medicinos, kuri į šį miestą metė visas jėgas.
O čia kas kita, čia plutonis ne sprogo, o perėjo į įvairius junginius, atsirado dvi dešimtys izotopų, su jais sunku kovoti, o dabar, reikia pasakyti, daug kas galvoja, kad viskas pasibaigė ir laikui bėgant padėtis normalizuosis. Nė velnio! Radiacijos lygis pradėjo didėti!
– Gana banali mintis: vystantis mokslui žmogus tampa ne stipresnis, o labiau neapsaugotas, labiau pažeidžiamas. Ar ne taip?
– Taip. Mes gi patys išrandame daiktus, su kuriais paskui negalime susitvarkyti. Bet čia žmogaus esmė.
Pagal A.Einšteino teoriją, jeigu dvi daleles priversime susidurti kaktomuša, tai tame taške atsiras tiek energijos, kad susidarys šimtas galaktikų. Ne žvaigždžių – galaktikų! Viename taške! Ir aš klausiu pažįstamų fizikų: jei atsirastų tokia galimybė, jūs pabandytumėte? Ir staiga pritaikiau tai sau ir supratau: pabandyčiau!
– Ir ką gi daryti žmonijai?
– Tu gali man vienu ypu išvardinti dešimt kino aktorių pavardžių? Gali. O nors vieno atominės elektrinės operatoriaus? Nors nuo jo tavo gyvybė priklauso, o nuo kino aktorių – ne. Taip kad iš pradžių visų mūsų sąmonė turi apsigręžti, taip pat ir pačių operatorių.
Aš buvau „Pravdos“ redaktorius mokslo reikalams, aš dalyvavau kariniuose branduoliniuose bandymuose, taikiuose branduoliniuose sprogdinimuose, aš buvau praktiškai visose Sovietų Sąjungos atominėse elektrinėse, aš žinojau apie daugelį avarijų. Ir, pasakysiu tau atvirai, aš pasisakiau prieš spartų branduolinės energetikos vystymą, į ne todėl, kad ji – nesaugi.
Šalis buvo technologiškai nepasirengusi – turėjo būti labai aukštas technikos išsivystymo lygis, o šalyje jis buvo žemas. Ir antra: mes negalėjome parengti reikalingo kadrų skaičiaus. O juk norėjome AE ant kiekvieno kampo pastatyti.
Aš supratau dar vieną dalyką. Aš daug turėjau reikalų su „Sredmašu“ (SSRS Vidutinių mašinų gamybos pramonės ministerija. – Red.), ta pačia slapčiausia „atomine ministerija“, ir ne iš nuogirdų žinojau apie tvarką, kuri ten yra. Ir jeigu atominė elektrinė išeina iš šios, iš esmės karinės, organizacijos, tai avarijų gali įvykti. Todėl aš ir rašiau scenarijų „Gaisras atominėje elektrinėje“, ir todėl, kai tik sužinojau apie Černobylį, iš karto supratau, kad tai, ką aš kūriau, yra vaikiški paistalai. Realybėje viskas sudėtingiau, baisiau, netikėčiau.
– Dėl pasirodžiusio filmo apie Černobylį dabar vėl visi pradėjo kalbėti.
– Aš parašiau knygą „Strasti po Černobyliu“ („Aistros dėl Černobylio“), kur apie tai, kas įvyko, mąsto žymiausi Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos mokslininkai. Apie viską, ką jie apie Černobylį per tuos metus permintijo ir sužinojo.
Ir buvo tarptautinis Černobylio projektas, kuriame dalyvavo du šimtai mokslininkų iš viso pasaulio, kurie parengė tūkstantį ataskaitos puslapių. Mūsų šalyje ją turi tik du žmonės.
– Vieną turi tu?
– Ir vieną turi kolega Tolimuosiuose Rytuose. Ir daugiau – niekas neturi jokio intereso. Jokio.
Filmas, kartoju, – baisus. Bet, kaip bebūtų keista, jis neperteikia Černobylio katastrofos masto. Nepriklausomos nuo šalyje valdžiusio režimo.
Ir aš galiu pasakyti: jeigu atsitiktų šiandien tai, kas atsitiko anuomet, mes nesugebėtume pastatyti sarkofago taip greitai, mums nepavyktų įkalbėti šachtininkų, pasiųsti kareivių ant stogo.
Mes, nepabijosiu pasakyti, iš šios avarijos išsikapanojome su labai mažais nuostoliais. Aš tiesiog nežinau, kaip dabartinėmis sąlygomis visa tai būtų galima išspręsti. Fukušima parodė, kad išspręsti neįmanoma.
Ten tai išvis viskas dėl niekniekio įvyko: papildomo transformatoriaus nepastatė, netiekė energijos, kada banga užliejo ir aktyvioji zona liko be aušinimo. Menkniekis. Ir jie tylėjo, kad radiacija patenka į vandenyną ir keliauja pro mūsų Kurilus, Kamčiatką – iki Aliaskos, net iki Kalifornijos. Ten gi kuras, jis, o Dieve, kokį foną duoda. Todėl aš Ramiojo vandenyno žuvis valgyčiau labai atsargiai – be nugarkaulio ir kaulų, tik filė.
Filmas smerkia sovietinę sistemą. Ir viskas būtų labai įtikinama, jei ne Fukušima. Fukušimoje gi po savo visišku bejėgiškumu pasirašė ir amerikiečiai, ir japonai! Ir per artimiausius 50–60 metų jie nesugebės padaryti to, ką mes padarėme per pusmetį.
Reikia suprasti, kad Černobylis padarė įtaką ne tik mums, jis padarė įtaką visai žmonijai. Politikai, medicinai, filosofijai. Daugelio būsimų kartų gyvenimui. Šis galvos skausmas – artimiausiems 300–400 metų. Apie jį bent jau reikia žinoti. Todėl, kad didžioji žiūrovų dalis neturi supratimo apie tai, kas įvyko Černobylyje 1986 metais.
Gerai, kad šis filmas pasirodė, baigia savo pasakojimą laikraščio „Novaja Gazeta“ korespondentui P.Gutiontovui žurnalistas, rašytojas V.Gubarevas.
Parengė Leonas Grybauskas
