Vienuoliktąjį sezoną Vilniaus mokytojų namų kieme pradėjęs blusų turgus jau žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nors jis neįtrauktas į jokius turizmo maršrutus, apie jį informacijos tikrai nėra daug, kiekvieną sekmadienį blusų turguje apsilanko kelios dešimtys atvykėlių.
Kai kolekcininkams teko palikti Profesinių sąjungų rūmų prieigas, panašaus turgaus miesto centre taip ir neatsirado.
Tiesa, blusų turguje Vilniaus mokytojų namų kieme daugiau drabužių, papuošalų, o ne antikvarinių daiktų.
Dėl kainos deramasi
Menininke mėgėja save vadinanti Jurgita sakė mėgstanti originalius drabužius, bet brangios parduotuvės – ne jos piniginei.
„Blusų turguje vaikštinėju jau penktus metus, ne vienas drabužis iš jo atkeliavo į mano spintą. Patinka man ši vieta ir dėl to, kad čia gali pasišnekėti su žmonėmis, kurie anksčiau dėvėjo tą drabužį. Ir dėl kainos gali pasiderėti“, – pasakojo vilnietė.
Jos draugas Jurgis pajuokavo: „Turbūt kiekvienas yra girdėjęs, kad dėvėtų drabužių parduotuvėse pasitaiko ir nuo negyvėlių nuvilktų drabužių. Blusų turguje bent jau sužinai, kad jų savininkas gyvas.“
Striukėmis, megztiniais iš savo spintos prekiavusi Modesta dažnai išgirsta klausimą – ar tai jos drabužiai? Mergina jiems atsako, kad bet kurį drabužį gali apsivilkti – dydis tiks.
„Svorio nepriaugau, į visus įlendu, bet paprasčiausiai kai kas atsibodo. Todėl parduodu striukes ir megztinius, kurių nebenoriu kišti į spintą po praėjusio šaltojo sezono“, – pasakojo Modesta.
Suspėjo uždirbti 30 eurų
Dominyka į blusų turgų ateina tada, kai perkrato spintą. Tai per sezoną nutinka kelis kartus.
„Gaila būna dėvėtus, bet dar gerus drabužius išmesti, noriu, kad žmonės juos pasiimtų bent už minimalią kainą“, – dėstė vilnietė.
Praėjusį sekmadienį blusų turguje ji per porą valandų spėjo uždirbti 30 eurų. Dominykos žodžiais, ne visada prekyba būna tokia sėkminga.
Ji negalėjo pasakyti, kiek iškračiusi spintą uždirbo ankstesniais metais: „Simboliškai. Čia ateiname labiau praleisti laiko.“
Žmona gali pasiūti bet ką
Saulius – vienas blusų turgaus senbuvių. Ant jo prekystalio – ne tik žmonos Editos sukurti papuošalai, bet ir kelios knygos: „Visas perskaičiau, dabar tegu kiti paskaito.“
Saulius pastebėjo, kad sekmadienio turguje knygų nedaug, keli vilniečiai siūlo vinilų. Būtent dėl jų blusų turgaus rengėjai sulaukė priekaištų. Mat prekyba plokštelėmis – pelno siekimas, o tai prasilenkia su turgaus idėja.
Blusų turguje reikalaujame prekiauti tik asmeniniais daiktais.
Kabykloje – Sauliaus žmonos Editos siūtos suknelės. Ji drabužius siuva nuo 18 metų, o amato išmoko iš puikių mokytojų.
„Žmona žino, kas kaip turi atrodyti. Ji gali pasiūti viską – nuo paprasto drabužėlio iki vestuvinės suknelės“, – gyrė savo žmoną Saulius.
Jam teko bendrauti ne tik su vilniečiais pirkėjais. Į blusų turgų buvo užsukę rusų, italų, vokiečių turistai. Apie tokį turgų jie sužinojo vieni iš kitų, nes jokiame turistui skirtame leidinyje informacijos apie jį nerasi.
Saulius pastebėjo, kad daugiausia drabužius parduoda jaunimas, kuris dažnai mėgsta atnaujinti spintą: „Vieni dėvi, paskui perleidžia draugams, šie – kitiems draugams, o paskui atneša į blusų turgų dar gerus drabužius parduoti.“
Nuoma pabrango
Rudeninę striukę blusų turguje galima rasti ir už 3, ir už 27 eurus, suknelę – už 5–30 eurų, megztinį – už 2,5–12 eurų.
Trijų mažylių tėvas Augustinas į blusų turgų buvo atnešęs vaikų išaugtus drabužius. Jam turgų parodė draugai, kurie taip pat parduodavo vaikams nebereikalingus daiktus.
Už stalo ir kabyklos nuomą blusų turguje reikia mokėti. Prisimindamas Augustinas šypsojosi: „Atsimenu, mano draugai už stalo nuomą mokėjo 10 litų, o už kabyklos – 5 litus.
Dabar išsinuomoti ir stalą, ir kabyklą kainuoja po 6 eurus. Štai geriausias pavyzdys, kiek kartų išaugo kainos.“
Pirmą kartą toks turgus buvo surengtas 2008 metais. Vėliau blusų turgaus rengėjai žiemą nesėkmingai mėgino šlietis prie kolekcininkų.
Blusų turguje gali prekiauti visi norintys.
Galima pardavinėti ir savo kūrybos daiktus, tačiau svarbu, kad jų dalis nesudarytų visų prekių daugumos.
