Pasak specialistės, GPAIS veikia ne tik kaip atliekų turėtojų ir tvarkytojų registras, bet ir kaip jų kontrolės sistema. Atliekų srauto migracija iš turėtojo tvarkytojui privalo būti tiksliai apskaitoma GPAIS ir turi labai aiškų atsekamumą, dėl kurio apribojama visų atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujančių pusių savivalė ir užkardomas kelias piktnaudžiavimams. R. Čepurnienės teigimu, nepaisant ganėtinai aršios kritikos GPAIS dėl jos techninių trūkumų ir sisteminių netobulumų, sistemos nauda visam atliekų sektoriui yra gerokai didesnė, nei jos nebuvimas.
Naujoje atliekų tvarkymo sistemoje turi dalyvauti praktiškai visos šalies įmonės ir ūkine veikla besiverčiantys asmenys. Išimtis padaryta tik valstybės ir vietos savivaldos institucijoms, kurios esant tam tikroms aplinkybėms, įgyja teisę disponuoti valstybei perduotinu turtu, nesant galimybių jo realizuoti arba jis pripažįstamas atliekomis.
Paaiškės, kiek yra pavojingųjų atliekų
Atsiradus GPAIS, visas atliekų srauto judėjimas fiksuojamas tik per sistemą – nuo jų susidarymo, išvežimo iš kliento ir sutvarkymo. Tai leis metų pabaigoje daug lengviau pateikti privalomą metinę atliekų tvarkymo ar susidarymo ataskaitą – per GPAIS tai galima padaryti vieno mygtuko paspaudimu.
Pasak Giedriaus Mikulsko, Pavojingųjų atliekų tvarkytojų asociacijos vadovo, tokia sistema leis geriau kontroliuoti bene jautriausią atliekų grupę – pavojingąsias atliekas. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Lietuvoje pavojingųjų atliekų per metus susidaro per 120 tūkst. tonų, tačiau rinkos dalyviai sako, kad realus kiekis yra gerokai didesnis.
„Valstybės kontrolės audito išvados rodo, kad Lietuvoje pavojingųjų atliekų identifikavimas ir tvarkymas dar turi daug spragų, o pavojingųjų atliekų Lietuvoje galimai susidaro gerokai daugiau nei fiksuoja oficiali statistika. Tokių atliekų tvarkymo kaštai yra didesni, tad atsiranda paskata nutylėti apie atliekų kilmę. GPAIS leis identifikuoti tikruosius atliekų kiekius, kontroliuoti jų judėjimą ir užkardyti nelegalią atliekų tvarkymo veiklą. Pradėjus pilnai funkcionuoti sistemai, galime tikėtis švaresnės gamtos ir sveikesnės visuomenės“, – sako ekspertas.
Patirties siūlo semtis iš Vokietijos
Nors specialistai negaili gerų žodžių diegiamai GPAIS, kuri išspręs nemažą dalį atliekų tvarkymo problemų, tačiau pastebi ir trūkumų. Pasak G. Mikulsko, kaip rodo pažengusių aplinkosaugos srityje valstybių patirtis, Lietuvai yra kur pasitempti.
„Kaip sektiną pavyzdį galėčiau įvardinti Vokietiją. Šioje valstybėje skiriamas ypatingas dėmesys ne tik pavojingųjų atliekų turėtojų ir tvarkytojų kontrolei, bet taip pat konsultacijoms ir pagalbai. Vokiečiai suprato, kad reikia kurti ne tik atliekų apdorojimo infrastruktūrą, tačiau palikti kuo mažiau vietos interpretacijoms“, – teigia specialistas.
Vokietijoje veikia Federacinių žemių aukščiausių už atliekų tvarkymą atsakingų institucijų darbo grupė (LAGA), kuri išleidžia metodines rekomendacijas, techninius reglamentus, susijusius su atliekų tvarkymu. Tad, skirtingai nei Lietuvoje, įmonės turi su kuo pasitarti ir gauti konsultacijas.
Taip pat veikia sertifikuotos laboratorijos, kurioms privaloma pateikti atliekų pavyzdžius cheminiams tyrimams ir pavojingumo identifikavimui. Po tyrimų atliekoms suteikiamas kodas, kuriuo ir vadovaujasi atsakinga institucija. Taip reguliuojamas atliekų tvarkymo būdas.
Kad nebūtų pasiklysta tarp atliekų ir jų tvarkymo būdo, Vokietijoje veikia vadinamoji „įrodinėjimų procedūra“. Ji užtikrina, kad dar prieš atliekų perdavimą pasirinktam tvarkytojui, šio perdavimo teisėtumą patvirtina atsakinga institucija. Priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje atliekų identifikavimas yra tik paties atliekų turėtojo atsakomybės reikalas, o identifikavimo teisingumas galbūt nustatomas tik atliekant aplinkosauginius atliekų turėtojų patikrinimus ir yra tik šiuos patikrinimus atliekančių inspektorių kompetencijos dalykas.
„Techninius nesklandumus, su kuriais susiduria GPAIS, galima išspręsti – tai tik laiko, išteklių ir kompetencijų klausimas. Daug svarbiau pakeisti kontroliuojančių institucijų požiūrį, kad santykiai turi būti paremti partneryste, abipuse atsakomybe. Kontroliuojančios institucijos turi pasirūpinti tiek sistema, tiek konsultacijomis, kad kiekviename žingsnyje būtų kuo mažiau interpretacijos galimybių. Tuomet galima tikėtis sėkmingo sistemos veikimo“, – teigia R. Čepurnienė, „Žalvario“ aplinkosaugos ir kokybės vadybos grupės vadovė.
