Nepaprasta Žemaitijos vieta, kur net lovą nakvynei galima pasikloti bažnyčios bokšte

Pakutuvėnai – tai savitas Žemaitijos simbolis. Išnykęs kaimas Plungės rajone, į kurį maždaug prieš dvidešimt penkerius metus koją įkėlė broliai pranciškonai. Ir kurio naujosios istorijos, nedalyvavus bendruomenės kūrimo gyvenime, neįmanoma aprašyti.

 Brolis  Antanas Blužas OFM prakalbina kiekvieną atvykusį į Pakutuvėnus.    <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Brolis  Antanas Blužas OFM prakalbina kiekvieną atvykusį į Pakutuvėnus.    <br> A.Srėbalienės nuotr. 
Br. A.Blužas OFM šiemet bažnyčios klebono pareigas perėmė iš br. Gedimino Numgaudžio OFM.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Br. A.Blužas OFM šiemet bažnyčios klebono pareigas perėmė iš br. Gedimino Numgaudžio OFM.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
„Pakutuvėnai – gera vieta žvejybai“, – patikino Eugenijus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
„Pakutuvėnai – gera vieta žvejybai“, – patikino Eugenijus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Koplytėlė ties posūkiu į Pakutuvėnus – iš Plungės-Vėžaičių kelio.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Koplytėlė ties posūkiu į Pakutuvėnus – iš Plungės-Vėžaičių kelio.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pakutuvėnų kryžiai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pakutuvėnų kryžiai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pakutuvėnų kryžiai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Pakutuvėnų kryžiai.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šv. Antano Paduviečio bažnyčia restauruota 2014 metais. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šv. Antano Paduviečio bažnyčia restauruota 2014 metais. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šv. Antano Paduviečio bažnyčia restauruota 2014 metais. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šv. Antano Paduviečio bažnyčia restauruota 2014 metais. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šv. Antano Paduviečio bažnyčia restauruota 2014 metais. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šv. Antano Paduviečio bažnyčia restauruota 2014 metais. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Po šv Mišių. Du Antanai. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Po šv Mišių. Du Antanai. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Takas nuo bažnyčios link "tvartelio". <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Takas nuo bažnyčios link "tvartelio". <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Tvartelis, pastatytas 2002-aisiais.   <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Tvartelis, pastatytas 2002-aisiais.   <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 J.Klietkutė į šią knygą suguldė ir išnykusio kaimo, ir dabartinio istoriją. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 J.Klietkutė į šią knygą suguldė ir išnykusio kaimo, ir dabartinio istoriją. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
Gyventojai – gyventojams.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Gyventojai – gyventojams.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Br. Antanas Blužas OFM.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Br. Antanas Blužas OFM.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Br. Antanas Blužas OFM.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Br. Antanas Blužas OFM.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Piligrimės iš Plungės. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Piligrimės iš Plungės. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Vakarienė tvartelio virtuvėje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Vakarienė tvartelio virtuvėje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Vakarienė tvartelio virtuvėje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Vakarienė tvartelio virtuvėje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Vakarienė tvartelio virtuvėje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Vakarienė tvartelio virtuvėje. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Brolis  Antanas Blužas OFM prakalbina kiekvieną atvykusį į Pakutuvėnus.    <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Brolis  Antanas Blužas OFM prakalbina kiekvieną atvykusį į Pakutuvėnus.    <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Br. A.Blužas OFM su mama Irena, į svečius atvažiavusia iš Šiluvos. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Br. A.Blužas OFM su mama Irena, į svečius atvažiavusia iš Šiluvos. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Takas tarp bažnyčios ir tvartelio.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Takas tarp bažnyčios ir tvartelio.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Bažnyčios varpas.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Bažnyčios varpas.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pakutuvėnai – pro varpinės langus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pakutuvėnai – pro varpinės langus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pakutuvėnai – pro varpinės langus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pakutuvėnai – pro varpinės langus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pakutuvėnai – pro varpinės langus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pakutuvėnai – pro varpinės langus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pakutuvėnai – pro varpinės langus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
Pakutuvėnai – pro varpinės langus.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Patalpa bažnyčios antrajame aukšte. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Patalpa bažnyčios antrajame aukšte. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Patalpa bažnyčios antrajame aukšte. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Patalpa bažnyčios antrajame aukšte. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Patalpa bažnyčios antrajame aukšte. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Patalpa bažnyčios antrajame aukšte. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Altorius. Žvilgsnis nuo viškų. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Altorius. Žvilgsnis nuo viškų. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
„Ant viškų“. Pokalbių kampas antrajame bažnyčios aukšte.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
„Ant viškų“. Pokalbių kampas antrajame bažnyčios aukšte.<br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šv. Raštas. Dienos skaitiniai. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Šv. Raštas. Dienos skaitiniai. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Ikonos prie altoriaus. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Ikonos prie altoriaus. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Kryžius virš altoriaus. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Kryžius virš altoriaus. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Po vakaro šv. Mišių. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
 Po vakaro šv. Mišių. <br> A.Srėbalienės nuotr. 
Daugiau nuotraukų (37)

Lrytas.lt

Jul 7, 2019, 7:57 PM, atnaujinta Jul 8, 2019, 9:20 AM

Pakutuvėnai – tai riba, kurioje susikovė pasaulio dvasia ir Dievo padangtė“, – tokį įrašą savo knygoje „Pakutuvėnai. Kaimo istorija“ yra įrašiusi jos autorė Jolanta Klietkutė.

Pakutuvėnai tiesiog yra: su brolių pranciškonų vienuolynu, šeimų bei šokio stovyklomis, bažnyčios atstatymo istorija, „Susitaikinimo sodyba“, 2004 metais iškilusiu tvarteliu, menų festivaliais ir daugybe žmonių patirčių. Ir juos būtina aplankyti.

Šv. Antano Paduviečio valdos

„Kuris čia iš jų brolis Antanas?“, – suraitau klausimą per pačias vakaro šv. Mišias, kai ties klauptais atsidūrė aukų rinkimo krepšelis. Su bažnyčios klebonu, broliu pranciškonu Antanu Blužu OFM ketinau pakalbėti apie tai, kodėl darbais užsivertę žmonės vasarą nors trumpam privalo sustoti atokvėpiui. Bet kaip jis atrodo, nesusipratau iš anksto apsidairyti. 

„Čia du Antanai. Klebonas kaip tik į mus žiūri“, – sušnabžda aukas renkanti moteris.

Kuris, kuris? Nes į mus tuo metu sužiuro trys Antanai – klebonas, zakristijonas ir dar šventasis Antanas iš paveikslo. Ir kad susmigs į paširdžius juoko kutulis... Atrodė, kad ant bažnyčios palangių įsitaisę keturi evangelistai ėmė braukti juoko ašaras.

Juk tai – Pakutuvėnai, tai šv. Antano Paduviečio bažnyčia, tai vieta, į kurią atveda keliai ir iš Plungės, ir iš priešingoje pusėje esančios Kartenos. Tai – ypatinga Žemaitija.

Nepaprasta vieta nakvynei

„Žinote, kur geriausias Lietuvoje viešbutis ir kurio pavadinimas prasideda raide „P“? – Pakutuvėnų senbuvis Antanas šypsosi. Ir palydi į antrą bažnyčios aukštą.

Jame įrengti kambariai bei virtuvėlė, trečiajame aukšte taip pat yra vietos tobulai nakvynei. Ir tai dar – ne viskas. Nes guolį galima įsirengti ir pačiame aukščiausiame bažnyčios taške – varpinės bokšte. Ar daug kam teko naktį praleisti tokioje vietoje?

„Čia tokia ypatinga vieta. Nakvokit, – moteris palietė už rankos, kai, broliui Antanui pakvietus, visi, kas dalyvavo Mišių aukoje, pasuko į „tvartelį“ bendros vakarienės. – Nepasitaikys taip niekur kitur“.

Pasirodo, ji pati Pakutuvėnuose gyveno prieš dešimtį metų. O tąkart, kai susitikome per šv. Mišias, atvyko į juos ieškodama užuovėjos.

„Verkiau iš džiaugsmo, kad mane Dievas globoja, – ji ištiesė apibintuotą riešą. – Įsipjoviau. Bet žaizda pagaliau nustojo kraujuoti. Didelis rūpestis dėl to. Nes man yra atlikta širdies operacija, turiu gerti kraują skystinančius vaistus. Pakanka nors kiek įsibrėžti, ir kraujas iš žaizdos ilgai sunkiasi.“

Beribis svetingumas

Pakutuvėnuose neįmanom išlikti labai rimtam. Vienuolynas, kuriame šiuo metu gyvena trys broliai pranciškonai, yra labai svetingas. Tiksliau – svetingi jo šeimininkai. O ten, kur apsistoja pranciškonai, rimties ir tylos gerokai mažiau, nei svečiuojantis, tarkim, pas jėzuitus.

„Čia labai gera vieta pažvejoti“, – besėdant užstalėn patikino Eugenijus, iš Kretingos į Pakutuvėnus atvykęs kelioms dienoms poilsio. Jis kalba rimtai ar juokauja? Rimtai. Nes pro Pakutuvėnus teka Minija, ir jis ankstų rytą jau buvo pamerkęs į ją meškerę. Juokauja. „Čia renkasi geriausi Žemaitijoje vyrai“, – ir susmeigia šakutę į bulvę, prigludusią prie vištienos kepsnelio.

Tai – didelio „tvartelio“ nemenka virtuvė, kurioje už ilgo stalo telpa visi. Ir tie, kurie atvyksta į šv. Mišias, ir tie, kurie čia renkasi į rekolekcijas, ir tie, kurie atžingsniuoja kaip piligrimai.

Štai už šio stalo su broliu Antanu Blužu OFM ir šnektelėjome apie tai, kodėl žmonėms nors kartais privalu sustoti – liautis skubėjus, atsitraukti nuo triukšmo, pailsėti.

Pakutuvėnai – vieta, į kuria žmonės suneša savo rūpesčius ir skaudžią patirtį. Kas juos dažniausiai vargina?

– Dažnokai tenka sutikti žmonių, kurie būna prisiklaidžioję, ypač gainiodamiesi visokius dvasingumus.

Taigi mados užlipa ne tik ant stalo. Galima valgyti bulves su mėsa ar negalima? Vieni mėsos nevalgo, kiti nevaldo žuvies ar kiaušinių, treti išvis nieko nevalgo. Taigi tos mados sukiojasi ne tik virtuvėje, bet ir dvasioje. Todėl žmonės, ypač jauni, labai dažnai būna visokių patirčių apraizgyti. Ir tuos mazgus nėra paprasta išnarplioti.

Laikas priklauso ir nuo to, kaip toli žmonės yra nuėję ir į kurią pusę. Kaip kad sako kunigas egzosrcistas Arnoldas Valkauskas, jeigu žmogus daug metų gyvena dvasingumo raizgalynėse, neįmanoma per vieną dieną „abra kadabra“ atkurti dermės. Tokiais atvejais reikia keisti gyvenimo būdą.

– Noras gyventi sveikai, sportas, joga, meditacija – tam šiuo metu nestinga populiarumo. Bet ir patys kunigai nėra vieningos nuomonės vertindami, pavyzdžiui, jogą. Kodėl jos pratimai, nesusieti su meditacija, krikščionims negali būti priimtini?

– O kodėl tada mankštos nepavadinus tiesiog mankšta? Nes nemadinga. Ir ta mada duoklei iš karto tampa nešuliu.

Šiais laikais tikintis žmogus, prakalbus apie Dievą, labai sunkiai kitiems gali pasisakyti, kad jis meldžiasi. Bet pratarti, kad medituoja – paprasta, nes tai yra modernu, o meldžiasi tik „bobutės“ ir „davatkos“. Malda juk nėra „cool“. O štai pasigyrimas, kad „užsiimu joga“ yra modernu.

Žinia, man labai patiko, kad išrinktasis prezidentas nepasigėdijo – kad jis viešai prakalbo apie močiutę, kuri už jį meldžiasi. Jei žmogui to nebuvo gėda, jau yra vilties.

Vis dėlto joga yra religinis terminas. Ar žinote, ką reiškia žodis „askezė“? Krikščionybėje jis reiškia ko nors išsižadėjimą – sąmoningą malonumų atsisakymą. Joga yra ir induizmo terminas, taip pat reiškiantis askezę – kūno marinimą.

Štai kokį nešulį ima tampyti žmogus, kuris, atrodytų, atlieka tik jogos pratimus. Bet žmogus yra visuma. Tai, kas daroma kūnui, turi įtakos ir dvasiai.

Dėl to žmonių mentalitetas ima keistis. Rytų religijos moko nieko netrokšti, nieko nesirinkti – tarsi išnykti. Tuo tarpu krikščionybė moko rinktis tai, kas gera ir atmesti tai, kas bloga. O ką reiškia tolerancija? Tai reiškia neatmesti to, kas bloga.

Žmonėse atsiranda daug abstraktumo, o kas konkretaus? Nieko.

Būdavo, atvažiuoja į Pakutuvėnus žmonės pagalbos prašyti. Atrodytų, jau yra nukentėję nuo Rytų religijos praktikų. O kai bandome žmogui padėti išsinarplioti – juk mes, kunigai, tam ir studijavome teologiją, jis iššauna: „Kodėl jūs toks kategoriškas?“

O gi todėl, kad taip yra gyvenime – renkiesi blogį arba jo nesirenki.

– Kartą, tvarkant spintoje vaikų drabužius, akis užkliuvo už juodų naujų marškinėlių su muzikos grupių pavadinimais. Matyt, jų prisipirko ar gavo dovanai per koncertus. Bet tokie jau buvo niūrūs ant jų piešiniai – vien mirties simboliai. Kodėl tie „kaukoliukai“ ant drabužių taip prislegia?

– Man teko būti viename prekybos centre Amerikoje, kuriame akis užkliuvo už vaikiškų pižamų su satanistinėmis piktogramomis. Tai juk daroma specialiai. Detroite, mirusiame mieste, statula šėtonui ne šiaip sau iškilo.

Ir aš pats, kai dar nemokėjau angliškai, vilkėjau marškinėlius su tam tikru užrašu. Man tai buvo svarbu dėl muzikos. Nežinau, ar pakenkė. Bet dabar, jei įsijungiu krikščionišką metalą, nebegaliu jo klausyti taip, kai anksčiau – jis vargina. Žodžiai geri, bet muzikoje vis tiek daug agresijos, ji niūri.

Metalas gali pagelbėti dvasingumui pradžioje, kai jaunas žmogus dar tik pradeda į krikščionybės pusę dairytis, jis gali ir užkabinti.

Pasikalbu apie tai ir su muzikantais. Pasak jų, tam tikri dažniai sukuria ir tam tikrą nuotaikai. Tačiau mūsų tikėjimas kreipia į ramybę, romumą. Norint bristi gilyn, geriau triukšme nepasilikti.

Taip jau yra – Dievas saugo tą, kuris su juo turi ryšį.

– Dzūkai suka galvą dėl sausros, žemaičiai – kad daržų negali dėl gausaus lietaus nuravėti. Ir vieni, ior kiti be perstojo dirba. Kodėl gi darbais ir mokslais užsivertusiems žmonėms nors vasarą būtina sustoti ir pailsėti?

– Nes tai padaryti yra būtina. Ne tada laikas sustoti, kai palaužia nuovargis – reikia neleisti sau pervargti. Žydų šabo šventimo tradicija, apie kurią dažnai užsimenama šv. Rašte, šiais laikais labai ryškiai parodo įsakymo „Sekmadienį švęsk“ aktualumą.

Stabtelėti reikia reguliariai – dieną per savaitę, valandą per dieną. Tokiais atvejais supranti, kad nesi Dievas – kad nesi visko savininkas. Ir kad visa įtampa yra iš paties žmogaus.

Išmokus sustoti tampa ramiau gyventi. Nes ateina suvokimas, kad Dievas yra virš visko, o mes darome tai, ką galime.

Bet jei žmogus lekia be sustojimo, pats organizmas paspaudžia stabdžius: „Nebegaliu daugiau“.

Pastebėjau, kad daug jaunų žmonių turi psichikos problemų, suserga depresija. Viena to priežasčių yra nuolat juos gaubiantis garsų ir vaizdų triukšmas, nuo kurio nesugebama atsiplėšti.

Reikia prisiversti nurimti, o tai padaryti nėra lengva.

Žemaitijos metai

Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos (Samogitia) vardas, todėl 2019-aisius nuspręsta paskelbti Žemaitijos metais. Portalas lrytas.lt kviečia iš arti susipažinti su šiuo savitu kraštu, atrasti stulbinančias Žemaitijos vietoves, pažinti žymiausius žemaičius ir net ėšmuokt žemaitėškā rokoutėis. Pasinerkite į vasaros nuotykius, istorijas ir pramogas interaktyviame Žemaitijos žemėlapyje kartu su lrytas.lt!

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.