Pasak jos, Vilniaus miesto apygardos teismas išnagrinėjo bylą, kurioje buvo siekiama įrodyti viešojo intereso pažeidimą, tai yra, kad „City Service“ padarė daugiau nei 20 mln. eurų nuostolį miestui. Paslaugą bendrovė teikė nuo 2002 metų iki 2012 metų.
Teismo sprendimu Generalinės prokuratūros prokuroro ir Vilniaus miesto savivaldybės ieškinys tenkintas iš dalies – savivaldybei priteista pusė reikalautos sumos, tai yra, per 10 mln. eurų.
Bylos duomenimis, minėtų laikotarpiu daugiau nei 200 Vilniaus miesto darželių ir mokyklų mokėjo už suvartotą šilumos energiją ne pagal švietimo įstaigose įrengtus šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, o pagal šilumos ūkio sutartyse numatytas tam tikras formules. Taip susidarė 20 mln. eurų viršijantis skirtumas.
„Daroma išvada, jog tokiu būdu savivaldybė patyrė nuostolį ir sudarė galimybę „City Service“ nepagrįstai gauti šią sumą, ką be kita ko, patvirtina ir „City Service“ finansinių ataskaitų duomenys apie tiriamuoju laikotarpiu gautą grynąjį pelną“, – rašoma teismo nutartyje.
Pasak teismo, jei savivaldybė būtų mokėjusi už šilumą tiesiogiai „Vilniaus energijai“, o ne tarpininkei „City Service“, ji būtų sumokėjusi 20 mln. eurų mažiau.
Tačiau teismas nustatė, kad dalį atsakomybės dėl patirtos žalos turi prisiimti ir veiksmų nesiėmusi savivaldybė, dėl to jai nuspręsta priteisti tik pusę prašytos sumos – 10,293 mln. eurų.
Pasak teismo, net po to, kai 2013 metų rugpjūtį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė nutartį, kurioje buvo iškeltas 2010 metais pasirašytos viešo pirkimo sutarties vykdymo teisėtumo klausimas, savivaldybė iš esmės nesiėmė jokių veiksmų sutarties vykdymo teisėtumui patikrinti.
Tuo metu „City Service“ teisme gynėsi, kad prokurorai ir savivaldybė visų pirma turėjo įrodyti, jog tokią žalą lėmė būtent „City Service“ veiksmai ir aplaidumas. Pasak bendrovės, galimą žalą lėmė savivaldybės administracijos veiksmai.
Teismo sprendimas gali būti skundžiamas.
„City Service“ įmonės komentaras:
„Vilniaus apygardos teismo sprendimą vertiname kaip absurdišką ir neturintį nieko bendrą ne tik su elementaria teisine logika, bet ir su realybe.
Nors po Savivaldybės skelbto tarptautinio konkurso pasirašyta sutartis teismo pripažinta teisėta ir tinkamai vykdoma, tačiau argumentuojama, esą ji buvo neracionali. Iš esmės tai yra tas pats, jei klientas, iš anksto žinodamas kelionės kainą ir tam neprieštaraujantis, užsakytų taksi ir už kelionę sumokėjęs 5 eurus, po poros metų keiptųsi į prokurorą pareikšdamas, jog kuro sąnaudos nuvažiuotam atstumui prilygo tik vienam eurui, tad dabar reikia iš taksisto atsiimti 4 eurus.
Nepaisant, kad vežėjo sąnaudas sudarė darbo laikas, automobilio eksploatacija ir panašiai. Neįtikėtina, bet būtent taip teismas traktavo šią sutartį.
Ši teismo pritaikyta logika yra ne tik labai keista teisine prasme, bet ir yra elementari netiesa – mūsų įmonei atlikus darbus Vilniaus miestas už savo švietimo skyriaus objektų šildymą ėmė mokėti gerokai mažiau, nei mokėjo iki sutarties sudarymo ar jai pasibaigus – sutaupyta apie 20 mln. Eurų.
Teiginiai, jog Vilniaus miesto savivaldybė tik daugiau nei po dešimties metų nuo sutarties pasirašymo suvokė, kaip vykdomas Aukčiausiojo teismo teisėtu ir pagrįstu pripažintas ESCO modelis ir kad jis savivaldybei yra nenaudingas, dėl ko bylai senatis turi būti skaičiuojama tik nuo tariamos žalos suvokimo momento, taip pat skamba absurdiškai.
Jei šis gėdingas teismo sprendimas būtų įgyvendintas, tai reikštų, jog tektų keisti visą teismų praktiką, perrašyti teisinę literatūrą, o teisininkams iš naujo mokytis teisės pagrindų.
Na, o visos su Savivaldybėmis dirbančios įmonės taip pat galėtų tikėtis ieškinių, reikalaujančių kompensuoti visas išlaidas, kurios viršija darbuose panaudotų medžiagų kainą.
Neabejotinai skųsime šį absurdišką sprendimą ir esame įsitikinę, kad bet kuris kitas nešališkas ir politiškai nemotyvuotas teismas panaikins Vilniaus apygardos teismo priimtą nutartį.
Primename, kad 2013 metų rugpjūčio mėnesį Aukščiausias teismas konstatavo, jog ši sutartis yra teisėta, o joje taikomas ESCO modelis yra galimas. Kiek anksčiau, 2012 metais, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, tyrusi sutarties teisėtumą, taip pat nerado nusikaltimo sudėties ir tyrimą nutraukė. Nutraukiama ir vėl atnaujinama byla neprideda tikėjimo, kad tuo siekiama išsiaiškinti tiesą.“
