Kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto liuks? Taip savo knygoje „Labai blogai arba liuks: 8 pamokos apie Lietuvą“ klausia 41 metų F.Ackermannas.
Ir čia pat atsako: „Aš myliu Lietuvą, nes čia apie viską galima sakyti „liuks“, nors anaiptol ne viskas Lietuvoje yra liuks. Man visai liuks, kad aš galėjau penketą metų dirbti ir gyventi Vilniuje.“
Būtent dėl to jis – Vilniaus gyvenimo stebėtojas.
Nors atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis miesto ir visuomenės rūpesčius ir problemas iš vidaus.
Praėjusią savaitę F.Ackermannas buvo atvykęs į Vilnių skaityti paskaitos apie Lukiškių kalėjimą – jo istoriją, išskirtinumą.
Lukiškes vokietis lygino su Sankt Peterburgo, Varšuvos, Barselonos jau nebeveikiančiais kalėjimais.
– Atvykęs į Vilnių gal pateikėte pasiūlymų, kokia galėtų būti Lukiškių kalėjimo ateitis? – paklausė F.Ackermanno „Sostinė“.
– Dabartinė situacija nėra tokia, kad atvažiavęs galėčiau mokyti, kokios galėtų būti Lukiškių kalėjimo perspektyvos.
Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad anksčiau Lukiškių kalėjimas buvo daugiafunkcė erdvė. Jo pastatuose buvo ne tik kameros nuteistiesiems, bet ir administracijos patalpos, valgykla, ligoninė, dirbtuvės, katalikų, stačiatikių ir žydų maldos namai.
Diskutuojant apie kalėjimo ateitį tai svarbu prisiminti. Manau, nereikėtų kalbėti apie vienintelę pastatų pritaikymo funkciją muziejui, viešbučiui, meno inkubatoriui ar IT centrui.
Lukiškių kalėjimo erdvė labai didelė, todėl man atrodo, kad ji ir ateityje turėtų likti daugiafunkcė.
Antras dalykas – kad mes į kalėjimą žvelgiame per sovietmečio prizmę. Taip, šiuose mūruose ilgai veikė kalinimo įstaiga, bet peržvelgęs XX a. istoriją aš galėčiau įrodyti, kad kalėjimas yra visuomeninė erdvė. Kodėl?
Todėl, kad jame kalėjo įvairių tautybių, politinių pažiūrų, religinių įsitikinimų žmonės. Žinoma, tarp jų buvo ir kriminalinių nusikaltėlių.
Sakyčiau, kad Lukiškės yra XX a. Vilniaus mikrokosmas.
Trečia, kalbant apie Lukiškių ateitį reikėtų neužmiršti ir požiūrio į istoriją. Galima kalėjimą atnaujinti, sutvarkyti. Tačiau iškyla klausimas: o kaip mes žvelgsime į tamsiąją jo istorijos pusę? Juk tarp jo sienų egzistavo smurtas. Taip buvo carizmo laikotarpiu, vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metu, lenkmečiu, sovietmečiu.
Tačiau kas Lukiškių kalėjime vyko per Antrąjį pasaulinį karą, mes žinome mažiau.
Čia buvo kalinami karo belaisviai, komunistai, žydai. Ką daryti su šiais istorijos puslapiais?
Žinome, kurioje kameroje Lukiškėse 1942 metais buvo sušaudytas Antonas Schmidtas, Vermachto karininkas, kuris nuo savo dalinių atsilikusių karių surinkimo punkte įdarbindavo jo žinioje buvusiose dirbtuvėse žydų kilmės asmenis. Iki 1942-ųjų sausio jis buvo išdavęs apie 90 tokių darbo leidimų.
A.Schmidtas ne kartą gelbėjo savo darbininkus iš Lukiškių kalėjimo, išvežė iš Vilniaus geto į Lenkiją, kurioje dar nebuvo tiesioginės sunaikinimo grėsmės, apie tris šimtus žydų.
Jeigu vietoj Lukiškių kalėjimo bus atidarytas viešbutis, nejaugi vienas kambarys bus pavadintas A.Schmidto vardu? Taip pat yra žinoma, kurioje vietoje Lukiškėse buvo sušaudytas berniukas. Ką darysime su šia atmintimi?
– Galbūt jūs įžvelgiate problemą, kad pastaruoju metu iš istorijos puslapių vis mėginama kai ką ištrinti?
– Kai Lukiškių kalėjimas dar veikė, direktoriaus kabinete mačiau labai įdomią sovietinę kolektyvinę knygą.
O ir pats kabinetas buvo tokio sovietinio „načialniko“ (išvertus iš rusų k. – viršininko). Taigi manau, kad reikia žiūrėti ne tik į Lukiškių mūro sienas, bet ir į tai, kas tarp tų sienų dirbo, kas buvo kalinių prižiūrėtojai.
Taip, Lukiškių istorijoje yra ir lietuviams neparankių faktų. Tarkim, retai kur minima, kad 1942 metais Lukiškėse buvo kalinama labai daug kunigų ir vienuolių. O juk tuo laiku kalinių prižiūrėtojais dirbo labai daug lietuvių.
Vadinti juos kolaborantais ar ne? Jeigu mes pradedame rašyti Lukiškių istoriją, dėl tokių faktų gali kilti problemų. Tas pat ir dėl sovietmečio istorijos.
Taip, tarp Lukiškių sienų buvo daug smurto ir prievartos, politinių represijų. Taigi Lukiškių kalėjimo istorija iš tiesų yra komplikuota.
Ir jeigu jau ką nors siūlyčiau, tai pirmiausia, mano galva, Lukiškėse turėtų pasidarbuoti archeologai, restauratoriai. Juk kamerose, kitose patalpose atidengiant vieną sluoksnį po kito galima rasti daugybę čia kalėjusių asmenų užrašų.
Jeigu norime daugiau sužinoti apie tai, kas vyko Lukiškėse, reikėtų nuo to pradėti.
– Penkerius metus gyvenote Vilniuje, parašėte knygą „Labai blogai arba liuks: 8 pamokos apie Lietuvą“, kurioje labai daug pozityvių minčių apie šį gyvenimo laikotarpį. Persikraustėte į Varšuvą, tai gal dabar pasakysite, kas nebuvo taip jau liuks?
– Neslėpsiu, kad apsigyvenus Vilniuje iš pradžių buvo sunku. Lietuviškai kalbėjau prasčiau už savo vaikus.
Bet ne tai buvo didžiausias sunkumas. Pastebėjau, kad po Krymo aneksijos ne tik Vilniuje tarp žmonių išplito patriotizmas, jie savotiškai mobilizavosi.
Tačiau kartu Vilniuje mačiau daug sovietizmo, girdėjau rusų, lenkų, baltarusių kalbas. Savo knygoje vokiečių skaitytojams tai mėginau paaiškinti.
Kuo tas sovietizmas pasireiškė? Tarkim, valstybinėje tarnyboje, kur atlyginimai tikrai nedideli, valdininkai kiauras dienas naršo naujienų portalus ar kitas svetaines, užuot dirbę darbą. Net išmokau sovietinių laikų posakį: „Vieni vaizduoja, kad dirba, kiti vaizduoja, kad moka.“
Apskritai Vilniuje gyvenimas teka dviem niekada nesusikertančiomis paralelėmis.
Viena jų – tai jaunimo, integruoto į Europos Sąjungą, puikiai kalbančio angliškai ir kitomis užsienio kalbomis, besidominčio naujausiomis technologijomis.
Kita paralelė – tai Vilniaus pakraščių ir priemiesčių gyventojų gyvenimas. Jį pamatysi nukeliavęs kelis kilometrus nuo Konstitucijos prospekto, naujojo Vilniaus centro.
Išvažiuojant iš Vilniaus jau yra kita Lietuva. Lietuva, kurioje dauguma gyventojų žiūri rusiškus televizijos kanalus, nebūtinai būdami rusai ar baltarusiai. Lietuva, kurioje gyvenama nuo algos iki algos.
Prisipažinsiu, rašant knygą man ši Lietuva buvo labai įdomi. Bandžiau suprasti, kodėl taip yra, galvojau, kad Utenos ar Jonavos gyvenimas tikresnis nei Vilniaus blizgesys.
Tačiau dabar gyvendamas Varšuvoje imu suprasti gyvenimo Vilniuje privalumus: kaip gera buvo gyventi Žvėryne, turėti daug draugų, bet kurią miesto vietą pasiekti pėsčiomis.
Gyvendamas Vilniuje kartais pasišaipydavau iš naujųjų lietuvių. Mūsų vaikai lankė mokyklą, kurioje mokėsi daug to paties visuomenės sluoksnio atžalų.
Tačiau kai Varšuvoje mūsų vaikai pradėjo lankyti privačią mokyklą, supratau, kokie šilti buvo mokytojų santykiai su vaikais Vilniuje.
Taigi mano požiūris apie Vilnių persikrausčius į Varšuvą keičiasi.
– Knygą suskirstėte į pamokas. O kuo jums pačiam buvo naudingas gyvenimas Vilniuje?
– Svarbiausia gyvenimo Lietuvoje pamoka man yra tai, kad čia šeima, artimi draugai yra kaip vienas atomas. Kiti atomai – mokykla, sveikatos apsauga, teisėsauga. Jie tarpusavyje retai susisiekia.
Dėl šios priežasties mano šeimai iš pradžių buvo sunku. Šeimos ryšiai Lietuvoje gana stiprūs, tačiau šis ratas uždaras. Galėčiau net palyginti su lietuvių kelionėmis automobiliais. Kiekvienas važiuoja lyg atskiroje kapsulėje, į ją nieko nenorėdamas įsileisti.
Taip, turėjau daug draugų Vilniuje, tačiau šeimų ratas sunkiai atsiverdavo.
Man buvo įdomu, kaip Lietuva egzistuoja kaip komunikuojanti visuomenė.
Čia yra daug komunikacijos priemonių – laikraščių, interneto portalų, televizijos kanalų, bet kartu jie veikia lyg atskirai, lyg atskiri atomai.
Negana to, pastaruoju metu Lietuvoje ėmė ryškėti visuomenės poliarizacija. Geriausias pavyzdys – diskusijos dėl Lukiškių aikštės.
Kiek buvo pasiūlymų, paminklų konkursų, ir visi jie buvo atmesti.
Kompromiso pasiekti nepavyko ir dabar artėjama prie minties, kad geriau Lukiškių aikštėje paminklo išvis nestatyti.
Lietuviams vis sunkiau ieškoti kompromiso – jų nuomonės labai skiriasi. Bet tai – ne vien lietuvių bėda.
Labai smarkiai poliarizuota ir Lenkijos, Vokietijos visuomenė.
