Įveda į vėlavimo grandinę
Kredito valdymo paslaugų tiekėjų „Intrum“ operacijų direktorė Baltijos šalims Lina Šiumetė aiškina, kad skolos ne visuomet reiškia įmonės nemokumą – dažniau vėlavimas atsiranda ne dėl lėšų trūkumo, bet dėl neracionalaus jų valdymo.
„Bet kokiai įmonei naudingiau einamąsias išlaidas finansuoti ne banko paskola, o apyvartinio kapitalo lėšomis. Pirkėjas yra motyvuotas reikalauti itin ilgų – 30, 60, net 180 dienų – apmokėjimo terminų, nes taip įmanoma prieš sumokant sumą tiekėjui, ją panaudoti kitoms reikmėms ar net padidinti. O dėl didelės konkurencijos tiekėjai dažniausiai sutinka su apmokėjimo terminais ir netiesiogiai finansuoja savo pirkėjų kapitalą“, – teigia specialistė.
Tokioje padėtyje atsidūrusi įmonė, ypač jei tai smulkus ar vidutinis verslas, privalo pati prisiderinti prie ilgų mokėjimo terminų, tardamasi jau su savo tiekėjais. Visoje šioje grandinėje atsiranda įtampa ir vienas apmokėjimo vėlavimas pajaučiamas iškart keliose grandies dalyse. O Lietuvos versle aiški kultūra kaip nuo to apsisaugoti neegzistuoja – 43 proc. šalies įmonių nesiima jokių skolų prevencijos priemonių.
„Ekonomistai prognozuoja ekonomikos kilimą ir rinkoje nėra baimės, kad prasidės bankrotų banga. Todėl tiekėjai mieliau rizikuoja ir apsiima tokius mokėjimo terminus, kokie tenkina pirkėją. Dar blogiau yra tai, kad užfiksavus mokėjimo vėlavimą, problema nesprendžiama. Paprastai su įsiskolinusiu pirkėju įmonė įpareigoja susisiekti savo pardavėjus ar vadybininkus, o jų interesas yra jokiu būdu nesupykdyti partnerio, su kuriuo dar teks dirbti. Ir taip apmokėjimas dar nusitęsia“, – pastebi L. Šiumetė.
Bandydamos išvengti skolų, 45 proc. Lietuvos įmonių naudojasi išankstinio mokėjimo paslauga. Tik 13 proc. įmonių prieš pradedant bendradarbiavimą tikrina partnerių kredito istoriją. Europoje šis skaičius daugiau kaip dvigubai didesnis – 29 proc.
Bankai skolų atvejus vertina individualiai
Minėtos 2 praktikos – ilgi apmokėjimo terminai bei atlaidumas skolininkų atžvilgiu, didina riziką įgrimzti į skolas vien dėl partnerių mokėjimų vėlavimo. Nors sąlyginai didelė dalis (apie 60-70 proc.) įsiskolinimo atvejų išsprendžiami be teisminių procesų, įsiskolinimas vis vien gali turėti ilgalaikę neigiamą įtaką plėtrai.
Lietuvos bankų asociacijos prezidento Manto Zalatoriaus teigimu, net vienodos trukmės įmokų vėlavimus bankai gali įvertinti skirtingai, nes tai priklauso nuo vėlavimo priežasčių. Todėl pirmasis patarimas pamačius, kad vėlavimas neišvengiamas – apie tai pranešti ir nebandyti atsiverti tylos siena.
„Jeigu mokėjimo vėlavimo priežastys objektyvios, situacija gali neigiamos įtakos paskolos sąlygoms ir neturėti. Tačiau jei įsiskolinimas atsiranda dėl lėšų trūkumo, tai gali paveikti įmonei priskiriamą kredito rizikos lygį, dėl kurio gali suprastėti galimybės skolintis ateityje. Tuo tarpu turimai paskolai gali grėsti perkainavimas arba kitos priemonės, pavyzdžiui, delspinigių priskaičiavimas“, – aiškina M. Zalatorius.
Vidutinis apmokėjimas vėluoja 2 dienas
Lietuvos bankų asociacijos prezidento teigimu, finansų institucijos net į trumpalaikius mokėjimų vėlavimus žiūri griežtai, tad investuoja į įvairiausius informacijos rinkimo kanalus.
„Vieno duomenų šaltinio, kuriuo naudojantis būtų galima matyti įmonės įsiskolinimus, nėra. Rizikos vertinimo procesas gana sudėtingas, atliekamas vadovaujantis specialiomis bankų sudarytomis metodikomis. Analizuojami pačios įmonės pateikti duomenys bei finansinės ataskaitos, taip pat vertinama banko turima mokėjimų istorija, išorinė informacija. Tam gali būti pasitelkiami tiek Lietuvos banko, tiek kredito istorijos paslaugas teikiančių įmonių įrankiai“, – vertina M. Zalatorius.
Tuo tarpu su finansų sektoriumi tiesiogiai nesusijusioms įmonėms partnerių mokumo istoriją rasti šansai kur kas mažesni.
„B2B santykiuose ilgalaikę skolų žalą įvertinti sudėtingiau, mat abiem pusėms situacijos nepaviešinus, tikėtina, jog informacija nepasieks kitų galimų verslo partnerių. Juo labiau turint omenyje, jog Lietuvoje nėra vieno nepatikimų pirkėjų sąrašo. Lietuvoje mokėjimai vidutiniškai vėluoja 2 dienas – norint to išvengti, turime viešinti informaciją apie skolininkus ir susisiekti su skolų išieškotojais“ – sako „Intrum“ operacijų direktorė Baltijos šalims.
Jei skola net ir priminus negrąžinama, įmonės kreipiasi į skolų kredito valdymo ir skolų išieškojimo bendroves, kurių finansiniai kaštai užkraunami būtent skolininkui. Teisme pripažinus įmonę kalta dėl įsiskolinimo, jai taikoma ir 40 Eur bauda.
Skolomis neturėtų rūpintis patys
„Su pirkėjų vėlavimu verslas taikstosi, nes taip tikisi išlaikyti klientą ir neatiduoti rinkos dalies konkurentams. Tačiau tuomet nesunku įsivaizduoti tokią situaciją – dėl vieno ar dviejų pirkėjo apmokėjimo vėlavimų pats tiekėjas turi pavėlinti savo mokėjimus. Tai užfiksuoja bankas, o ateityje įmonės tiekėjai nori matyti aiškesnes finansines garantijas. Todėl kitos paskolos palūkanos pora procentų padidėja ir kartu prarandamas pelningas susitarimas su partneriu. Padidėjusias išlaidas padengti turi būtent užsakovai ar klientai, todėl iškart tenka kelti kainas ir galiausiai konkurencinė kova vis tiek pralaimima“, – aiškina ilgalaikes skolų pasekmes L. Šiumetė.
Anot specialistės, Lietuvoje dar tik formuojasi supratimas, kad susitaikymas su pirkėjo skola verslui negali būti naudingas. Įmonės, ypač smulkios ar vidutinės, griežtai užsiminti apie skolas bijo, nenorėdamos pirkėjo supykdyti, tačiau priimdamos vėlavimą jį normalizuoja.
Bene efektyviausias užsienyje taikomas problemos sprendimo būdas – kontaktas su skolų išieškotojais, kurie bet kokį vėlavimą užfiksuoja ir iškart, be kliento prašymo, dėl jo susisiekia su pirkėju. Tokie susitarimai su išieškotojais Lietuvoje populiarėja, nors kol kas jį renkasi sąlyginai mažas įmonių procentas. Kur kas dažniau ši praktika taikoma Skandinavijos šalyse.
„Skandinavijoje niekas neįžvelgia nieko bloga, jei su skolininku susisiekia išieškotojai – egzistuoja aiškus supratimas, kad net trumpalaikė skola gali turėti negatyvias pasekmes. Todėl tiekėjas savo darbą su projektu baigia išrašydamas sąskaitą ir ją perduodamas išieškotojams, kurie stebi, ar apmokėjimas atliktas. Verslui tiesiog neracionalu leisti savo baimei supykdyti pirkėją nusverti savo pačio interesus“, – teigia L. Šiumetė.
