Prie Seimo galėjęs įvykti konfliktas, galima sakyti, buvo perkeltas iš Trišalės tarybos, kurioje vežėjų verslo asociacijos, vairuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos ir Vyriausybė nesusitarė dėl nuo kitų metų didinamo bazinio komandiruojamų darbuotojų atlyginimo.
Nesutarimai brendo nuo vasaros, kai dėl vairuotojų socialinių ir ekonominių sąlygų bei garantijų darbdaviai susėdo derėtis su profesinėmis sąjungomis, kurių dalis pasitraukė iš derybų. Vis dėlto rugsėjo mėnesį „Linava“ pasirašė sutartį su didžiausia vairuotojų profesine sąjunga „Solidarumas“.
Bet taika tarp darbdavių ir profesinių sąjungų neįsivyravo, o žibalo į prigesusį nesantaikos laužą šliukštelėjo galiausiai vienašališkai padidinti transporto sektoriaus darbuotojų oficialias algas nusprendusi valdžia.
Suprantama, valstybė verslo mokamam darbo užmokesčiui gali tiesiogiai daryti įtaką tik didindama minimalios mėnesio algos (MMA) dydį. Tai ir daroma – nuo kitų metų MMA nuo 555 eurų iki 607 eurų neatskaičius mokesčių.
Jau vien šį augimą transporto įmonės vertino kaip nelengvą naštą, didinančią sąnaudas ir mažinančią Lietuvos vežėjų konkurencingumą, ypač atsižvelgiant į Europos Komisijos (EK) stumiamą Mobilumo paketą, kuriuo, lietuvių nuomone, ne didinamos socialinės garantijos darbuotojams, o proteguojamas Vakarų šalių transporto verslas rytų europiečių sąskaita.
Itin nepalankiais Lietuvos vežėjų verslui laikomi Mobilumo paktu numatomi reikalavimai grąžinti vilkikus po komandiruočių į registravimo šalį, taip pat kabotažo gabenimų, kitaip sakant, užsienio valstybės viduje, apribojimai. Tai esą padidins Lietuvos transporto bendrovių išlaidas bei sumažins jų konkurencingumą.
Tvyrant nerimui dėl galimo ekonomikos augimo lėtėjimo ar net nuosmukio, prekybos karų ir „Brexit“ žalos gabenimo verslui vežėjai karingai sutiko siūlymus didinti vairuotojų atlyginimus dar ir įvedant apribojimus neapmokestinamų dienpinigių dydžiui.
Niekas nė neslepia, kad vairuotojams didžioji uždarbio dalis sumokama dienpinigiais. Gyventojų pajamų, „Sodros“, privalomojo sveikatos draudimo mokesčiai iš jų nenuskaičiuojami, kai darbo užmokestis viršija 1,3 MMA, kitaip sakant, kai mokama tokio dydžio oficiali alga.
Šįmet imta svarstyti, kad 1,3 koeficientą reikėtų didinti.
Iš pradžių valdžios kabinetuose pasigirdo siūlymų nustatyti net 1,8–2 MMA koeficientą, profesinės sąjungos tam pritarė, o darbdaviai pasibaisėjo. Vėliau Vyriausybė nuleido kartelę iki 1,5 MMA, bet transporto bendrovėms netiko ir tai.
Dabar, vykstant kitų metų biudžeto svarstymui, Vyriausybė nusprendė šį koeficientą padidinti iki 1,65 MMA.
Vežėjai sukėlė didžiulį triukšmą, skambiai pavadino tokį valdžios sprendimą Lietuvos transporto verslo genocidu. „Linavos“ skaičiavimais, tarptautinių gabenimų sektoriaus sąnaudos dėl to išaugs 166 mln. eurų, o panašiai tiek pelno pernai uždirbo visas vežėjų verslas.
Kaip teigia vežėjai, daugybė šių transporto bendrovių bankrutuos arba bus priverstos perkelti verslą į kitas šalis, steigti jose antrines įmones, o tuomet Lietuvos biudžetas, užuot surinkęs iš šio sektoriaus daugiau mokesčių, gaus gerokai mažiau pajamų.
Jei algų vairuotojams didinimas iš tiesų sukeltų tokią griūtį, tai būtų labai stiprus smūgis visai ekonomikai. Juk transporto sektorius sukuria apie 8 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, vilkikų vairuotojais dirba beveik 80 tūkst. žmonių.
Pranašaujamos katastrofos nuojautą gal galėtų kiek numaldyti sveiko proto logika, kuždanti, kad verslas paprastai sutirština spalvas, kai kalbama apie mokesčius. Tiesa slypi kažkur per vidurį.
Be abejo, padidinus vairuotojams algas (jos ūgtelėtų vidutiniškai 122 eurais per mėnesį „į rankas“), vežėjų išlaidos išaugtų, nes tektų mokėti daugiau mokesčių, o atitinkamai sumažinti darbuotojams skiriamų dienpinigių sumas dėl konkurencijos darbo rinkoje gali ir nepavykti.
Kita vertus, gal ir vairuotojai sutiktų pasitenkinti kiek mažesniais dienpinigiais, užtat gautų didesnes oficialias algas. Bent jau profesinės sąjungos, remdamos Vyriausybės nutarimą, aiškina, kad daugiausia dienpinigiais maitinami vairuotojai netenka socialinių garantijų, tad ateityje negaus ir bent kiek padoresnių pensijų.
Matyt, čia būtinas kompromisas, dėl kurio turi sutarti vežėjai, profesinės sąjungos ir Vyriausybė. Pavojinga nusilpninti taip sėkmingai išsiplėtusio transporto verslo konkurencingumą, bet ir jo kapitonai turėtų suprasti, kad gyventi po senovei jiems jau nepavyks.
Amžinai mokėti didžiąją uždarbio dalį vairuotojams dienpinigiais nebus įmanoma dėl augančio darbuotojų socialinio sąmoningumo ir Vyriausybės bei EK spaudimo. Panašūs procesai turėtų vykti ir kitose su Lietuvos transporto sektoriumi konkuruojančiose Vidurio Europos šalyse.
Lietuvos vairuotojų darbo sąlygos ir atlyginimo būdas, socialinės garantijos neišvengiamai artės prie Vakarų šalių standartų.
Tik reikia duoti verslui laiko prisitaikyti prie daugiau skaidrumo ir išlaidų reikalaujančių veiklos taisyklių.
