Nors toks darbuotojo portretas greičiausiai daugeliui darbdavių neskambėtų itin patraukliai, su minėtais žmonėmis bendraujanti Janina apie juos atsiliepia itin teigiamai ir ragina tiek verslą, tiek visuomenę neskirti žmonėms nepasitikėjimo avansu, o priešingai – matyti kiekvieno individualią istoriją.
Savo pažintį su asmenimis, patiriančiais socialinę atskirtį, Janina pradėjo prieš penkerius metus, pradėjusi savanoriauti socialinės pagalbos ir integracijos centre „Betanija“.
„Jau tada pasakiau sau, kad tai nebus vienadienis pliuso užsidėjimas, jaučiu atsakomybę prieš žmones. Nuolat su jais bendraudamas tampi artimas, taigi taip, kaip neapleidi savo draugų ar šeimos narių, taip pat ir elgiesi ir su šiais žmonėmis“, – pasakoja Janina, išlaikiusi šiltą santykį tiek savanoriaudama, tiek dirbdama – kurdama „LECH LECHA Design“ aprangą ir aksesuarus drauge su „Betanijos“ lankytojais.
Pagalba pasitelkiant meną
Vilniaus Dailės akademijoje kostiumo dizaino studijas baigusi mergina šiuo metu savo žinias panaudoja „Betanijoje“ vesdama kūrybines dirbtuves. „Dažnai žmonės iš socialiai jautrių grupių, kviečiami į dailės užsiėmimus, sako, kad tai ne jiems, kad jie nemoka piešti, tačiau žingsnis po žingsnio įsitraukia.
Svarbu suprasti, jog tokie žmonės paprastai turi daugiau baimių, neretai yra palaužti, galvoja, kad nieko nesugeba. Mano patirtis rodo, kad juos nuraminus, pasakius, jog nieko baisaus, jei ir suklysite – žmonės pradeda darbuotis, tuomet atsiskleidžia ir talentai, ir potencialai“, – patirtimi dalijasi J. Zibireva.
Paklausta, ar penkeri metai dirbant su socialinės atskirties žmonėms neprivertė jos tapti ciniškesne, pašnekovė tvirtina priešingai. „Kaip tik matau daug šviesos ir pokyčio per tuos penkerius metus. Matau, kaip tos veiklos yra jiems naudingos ir jie nori stengtis. Taip, progresas lėtas, tačiau jame yra ir daug dėkingumo, gerojo atgalinio ryšio, draugystės, bendrystės. „Betanijoje“ yra istorijų, kai centro lankytojai tapo savanoriais, o šiandien jau yra ir jo darbuotojai“, – įkvepiančias istorijas pasakoja J. Zibireva.
Ji taip pat pripažįsta, kad pasikeisti pavyksta ne kiekvienam, tačiau tai neturėtų versti nuleisti pagalbos rankų. „Tiesa, kad negali pakeisti kito žmogaus, bet negali ir nieko nedaryti. Ne mums spręsti ir ne mums teisti, niekad į žmogaus vidų neįlįsime ir nesužinosime, ką jis išgyvena. Kiek žmonių, tiek ir istorijų – jei vienas žmogus „susimovė“, tai yra jo klaidos, o ne visos tos socialinės grupės. Todėl nereikėtų iš anksto jais nepasitikėti“, – sako dizainerė.
Trūksta realios paramos
„LECH LECHA Design“ veiklą šiuo metu pristabdžiusi pašnekovė pastebi, kad žmonės socialinę veiklą ar verslus Lietuvoje labai palaiko morališkai, tačiau visgi realios reikalingos pagalbos nesuteikia.
„Kad ir su „Lech Lecha“ – buvo tikrai didelis susidomėjimas ir palaikymas, tačiau praktiškai mūsų sukurtų drabužių ir aksesuarų beveik niekas nepirko. Tai pasijaučia toks neatitikmuo, kad žmonės tiesiog pasidalina naujiena „Facebook“, bet realios pagalbos ar veiksmo neatlieka“, – pastebi dizainerė. Pasak jos, socialinis verslas, kaip ir bet koks kitas, gali gyvuoti tik tuomet, jei kažkas perka jo produktus ir paslaugas, ko ir pritrūksta.
J. Zibireva taip pat mano, kad verslas per mažai skiria dėmesio žmonėms iš socialinę atskirtį patiriančių grupių ir vienareikšmiškai per mažai jį įtraukia į darbo rinką.
„Galvoju, jog verslas šiandien kaip ir nori būti socialiai jautrus: štai ateina Kalėdų laikotarpis, daro kažkokius gerus darbus. Bet galbūt įdarbinus vieną ar du žmones iš paribio, geras darbas būtų prasmingesnis, reikšmingesnis, keistų apskritai požiūrį į gerus darbus ne kaip į vienadienius, o kaip į nuolatinę praktiką“, – idėją verslui pateikia ji.
Paskatinti verslą į darbo rinką įtraukti ir asmenis iš socialiai jautrių grupių keičiant darbdavių ir visuomenės nuostatas siekia ir socialinė komunikacijos kampanija „Lygink rūbus, ne žmones“. Jos tikslas – keičiant minėtas nuostatas parodyti, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.
