Reaguodama į kintančius gyventojų poreikius ir įpročius, demografinius pokyčius šalies vadovybė jau nuo 2014 m. savivaldybių jungimą bei stambinimą iškėlė kaip vieną svarbiausių ir reikalingiausių pokyčių.
Pasikeitė gyventojų įpročiai
Pastarąjį kartą savivaldos reforma Norvegijoje vyko 1960 metais. Kadangi nuo to laiko pasikeitė tiek demografinė padėtis, tiek žmonių gyvenimo būdas, šalies valdžia matė akivaizdų pagrindą permainoms ir, svarbiausia, ėmėsi realių veiksmų.
Nuspręsta mažinti savivaldybių skaičių jas sujungiant ir mažinant administracinį aparatą.
Vieni pagrindinių argumentų, nulėmusių tokios reformos poreikį, – senstanti populiacija, koordinuotos bendruomenių plėtros svarba ir noras, kad kiekviena savivaldybė būtų solidi ir gebėtų pati save išlaikyti.
Norvegai adekvačiai vertina besikeičiančius visuomenės lūkesčius ir atitinkamai imasi sprendimų bei veiksmų, kad savivalda dirbtų efektyviau.
„Norvegija, Airija, ta pati kaimyninė Latvija – tik keli pavyzdžiai valstybinio lygmens reformas savivaldos srityje inicijavusių šalių, kurios aiškiai supranta, kad laikas nestovi vietoje, žmonių įpročiai keičiasi, o su jais turi keistis ir prie jų prisitaikyti ir miestai.
Jų politikams tokie pokyčiai savaime suprantami. Darosi liūdna matant, kad kai kurios aukščiausios mūsų šalies institucijos vietoj svarstymų ir konkrečių planų dėl Lietuvos žiedinių savivaldybių reformos renkasi lengvesnį kelią – nieko nedaryti ir tildyti ar net menkinti apie tokią reformą prakalbusį Kauną“, – kalbėjo Kauno mero patarėjas Simonas Kairys.
Savivaldybės susitarė pačios
Norvegija metai iš metų didina savivaldų atsakomybę ir strategiškai augina jos galias. Jau 2014 metais šalyje vyko apklausa, kurioje savivaldybės kviestos išsakyti savo nuomonę apie reformą.
Vėliau valdantieji skatino savivaldybes tartis su esančiomis greta – jos buvo kviečiamos kartu derėtis dėl susijungimo sąlygų, galvoti naujų darinių pavadinimus.
Už susitarimu pasibaigusias derybas savivaldybės gaudavo finansines valstybės dotacijas (nuo 2,6 iki 8,3 mln. Eur) susijungimui įgyvendinti. Savanoriškai apie pasiryžimą jungtis paskelbė net 153 savivaldybės. Iš jų 94 savivaldybės abipusiškai sutarė dėl susijungimo.
„Norvegijoje atsakomybė yra deleguota regioninei ir vietinei valdžiai. Tai, kad didelė dalis savivaldybių susijungė savanoriškai, rodo, jog politikai tiki, kad tokia reforma yra pagrįsta ir kad didesnės savivaldybės geriau spręs kompleksines problemas ir prisidės prie skirtingų regionų Norvegijoje sustiprinimo“, – patirtimi dalijosi vienos iš savanoriškai jungtis nusprendusių savivaldybių – Vestfoldo – meras Rune Hogsnesas.
Tiek Kauno miesto partnerio Vestfoldo, tiek ir kitų susijungimą inicijavusių Norvegijos savivaldybių pavyzdžiai dar kartą parodo, kad vietos politikams valstybės interesas yra aukščiau už žūtbūtinį postų ir kėdžių išsaugojimą.
2017 m. į savivaldybių jungimo procesą įsitraukė ir Norvegijos parlamentas, padėjęs galutinį reformos tašką. Jo rezultatas – nemenkas savivaldybių skaičiaus sumažėjimas. Nuo naujų metų Norvegijoje iš 428 savivaldybių liks 356, o sausio pirmąją net trečdalis norvegų atsibus gyvendami naujose savivaldybėse.
Taip pat ir apskritys, kurias sudaro savivaldybės, jungiamos vienos su kitomis laikantis tų pačių principų.
Parlamento įsikišimo neprireikė ten, kur savivaldybės dar ankstyvoje stadijoje nusprendė susijungti savo noru. Tad jau nuo 2018 m. pradžios vienuolika savivaldybių susijungė į penkias.
Gerokai mažiau savivaldybių
Tiesa, prasidėjus kalboms apie reformą Norvegijoje, kaip ir Kauno atveju Lietuvoje, pasigirdo gyventojų nuogąstavimų.
Svarstyta, esą sumažinus administracijų skaičių vietos valdžia nutols nuo žmonių. Tačiau Norvegijos vietos politikai tokios grėsmės atsiradimui nemato pagrindo.
„Atsižvelgiant į šių dienų technologines galimybes, valdžios atitolimo scenarijus sunkiai tikėtinas.
Svarbiausia – užtikrinti, kad gyventojai galėtų lengvai susisiekti su administracija ir politikais, o tai šiais laikais galima padaryti ir bendraujant internetu ar per socialines medijas“, – kalbėjo neseniai Kaune lankęsis Vestfoldo meras R.Hogsnesas.
Pasak jo, dalies administracijų panaikinimas bus efektyvus ir leis nemažai sutaupyti. Atitinkamai ir Kauno mieste bei rajone savivaldybių administracijų išlaikymo sąnaudos galėtų būti sumažintos daugiau kaip perpus, o tos lėšos panaudotos gyventojų poreikiams tenkinti.
Šiuo metu beveik 300 tūkst. gyventojų turinčio Kauno miesto savivaldybės administracijoje dirba 643 darbuotojai, o pagal gyventojų skaičių triskart mažesnės Kauno rajono savivaldybės kabinetuose galima suskaičiuoti net 500 valdininkų.
Pagrindiniais rezultatais, kurių tikimasi įgyvendinus reformą, norvegai įvardija tinkamas ir vienodas paslaugas piliečiams, finansiškai stiprias savivaldybes, tolygią bendruomenių plėtrą ir sustiprintą vietinės valdžios demokratiją.
Tiesa, 17 proc. sumažėjęs savivaldybių skaičius – dar ne galutinis taškas Norvegijos savivaldos reformoje. Politikai vietos valdžios struktūroje vis dar mato reikalingų pakeitimų ir planuoja jų imtis artimiausiu metu.
Savivaldos reformas Europoje, be Norvegijos, taip pat aktyviai vykdo arba joms ruošiasi Airija bei kaimyninė Latvija.
