Socialiniuose tinkluose pasirodė skelbimas, kad Kauno centro bendruomenė ieško patalpų ir savanorių naujam projektui – gerų daiktų atiduotuvei.
Mažinti vartojimo aistrą, ugdyti saiko jausmą materialioms vertybėms – pagirtinas sumanymas. Bet ar tokia iniciatyva ras atgarsį kauniečių širdyse ir protuose? Juk kauniečiai garsėja kaip sumanūs žmonės, tokie, apie kuriuos sakoma, jog namų ūkyje jie rastų kaip praktiniais tikslais panaudoti ir kulkosvaidį. Jį, sakoma, galima perdaryti į ekonomišką skalbyklę.
Bet galbūt kauniečių pastangomis, įsteigus nereikalingų daiktų atiduotuvę, būtų apmaldytas ir vartojimo šišas, ir sumažintos atliekų krūvos konteineriuose bei šalia jų?
– Ar tikrai bendruomenei reikia tokios veiklos, atiduotuvės, nes mieste yra sendaikčių parduotuvių, bagažinių turgus ir kitų panašaus tipo prekyviečių? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Centro bendruomenės vadovės teisininkės Rūtos Visocnik.
– Manau, kad tokios atiduotuvės reikia, ji rastų savo nišą. Esmė – vieni žmonės galėtų joje palikti gerus, tačiau nereikalingus daiktus (rūbus, knygas, buities reikmenis, žaislus ir kitus dalykus), o kas nors joje gal rastų tai, ko jam reikia. Taip būtų išvengiama naujų daiktų pirkimo. Ir, žinoma, taupomi pinigai. Atiduotuvėje daiktai nebus parduodami. Jie bus tiesiog atiduodami, galbūt kartais – mainomi.
Svajojame, kad ta vieta taptų tašku, kuriame žmonės galėtų mainytis daiktais, taip ne tik suteikdami jiems antrąjį gyvenimą, bet ir bendraudami, stiprindami socialinius ryšius.
Argi nebūtų įdomu žvilgtelėti į kokios nors žinomos Kauno ponios drabužių spintą?
Užsienyje tokie renginiai (dažnai – labdaros akcijų forma) yra populiarūs. Žinomi žmonės atiduoda savo daiktus parduoti aukcione arba tiesiog atiduoda už savanorišką auką. Surinktos lėšos naudojamos geriems darbams finansuoti.
Atiduotuvė galėtų tapti tuo gyvuoju pavyzdžiu, rodančiu, kad kiekvienas galime prisidėti prie vartojimo mažinimo, aplinkos tausojimo, taip pat ugdyti savo kūrybiškumą. Juk nereikia būti itin išradingam, kad nusipirktum naują vazoną gėlei. O pritaikyti kokį nors naudotą kitos paskirties daiktą tam pačiam tikslui – jau kūryba.
Žinoma, tai ilgalaikis projektas – ne kokia nors vienkartinė akcija.
– Kaip manote, ar tokia iniciatyva pasitarnautų miesto aplinkai, sumažėtų atliekų krūvos konteineriuose?
– Tikrai taip. Ne tik dėl to, kad sumažėtų išmetamų daiktų kiekis, bet ir dėl to, kad atiduotuvės iniciatyva taptų aplinką tausojančio gyvenimo būdo paskata.
Atiduotuvė turi ir netiesioginę edukacinę funkciją – joje galima akivaizdžiai įsitikinti, kad perkame pernelyg daug daiktų. Perkame, trumpą laiką vartojame, greitai nusprendžiame, kad daiktas nebemadingas, morališkai pasenęs, ir išmetame – toks amžinas ciklas.
– Geri užmojai apriboti vartotojiškumo šišą, bet ar tokia iniciatyva būtų populiari Kaune? Juk Kauną įprasta matyti esant vartotojišką, esą kaunietiškam mentalitetui materialiniai dalykai ypač svarbūs, čia klesti daiktiškumo kultas?
– Atvirai kalbant, mums nerūpi Kauno „šleifai“ ir kauniečių mentaliteto ypatumai. Manau, jie perdėti. Kauniečiai nei daugiau, nei mažiau vartotojiški, kaip ir visos Lietuvos visuomenė. Darome tai, ką manome esant reikalinga daryti. Žinome, kad nėra kito kelio į kokybišką gyvenimą kaip tik esminių žmogiškumo ir bendruomeniškumo principų, pagarbos aplinkai ir kito žmogaus poreikiams nulemta elgsena. Kas nori tobulėti ir kurti kokybišką gyvenimą mieste, patys prie mūsų prisidės, o kam šiuo metu labiau tinka gyvenimas pagal „betono džiunglių“ taisykles – tegyvena taip. Mums tokie dalykai netrukdo.
– Papasakokite apie Centro bendruomenės veiklą apskritai, kokie jos tikslai?
– Bendruomenė, kaip juridinis asmuo, įsikūrė prieš pusantrų metų. Tačiau pats Kauno centre gyvenančių aktyvių žmonių telkimasis vyko jau ir anksčiau. Akibrokštas (o gal kaip tik dėsninga) tai, kad žmones sutelkė miesto administracijos uždarumas ir biurokratizmas.
Ieškojome būdų, kaip perduoti bendrą žinutę savivaldybei, kaip miesto administracijos žmonėms padėti suprasti jų misiją – tvarkyti miesto reikalus taip, kad būtų įgyvendintas bendrasis interesas.
Pagrindinis Kauno centro bendruomenės tikslas ir yra toks – būti tarpininku tarp gyventojų, vietinio verslo ir miesto administracijos. Be to, ne mažiau svarbus uždavinys yra bendruomeniškumo, geros kaimynystės skatinimas. Mes tikime tuo, kad bendruomeniškumas ir gera kaimynystė yra vieni svarbiausių gyvenimo šiuolaikiniame mieste kokybės kriterijų. Ir tos kokybės galima siekti jau dabar, nelaukiant jokių finansavimų ar palaiminimų iš viršaus.
Mūsų vizija – bendradarbiavimu grįstas sugyvenimas, autentiškųjų Kauno kultūros elementų išsaugojimas ir kuo sveikesnė aplinka – tiek, kiek leidžia modernaus miesto ritmas.
Kaip vieną labai sėkmingų bendrojo intereso įgyvendinimo pavyzdžių norėčiau pateikti „Žalgirio“ arenos reklaminio LED ekrano problemos sprendimą. Savivaldybėje sulaukėme biurokratiško „nieko neįmanoma padaryti“, o štai arenos administracijos reakcija buvo itin teigiama. Mes prašėme sumažinti ryškiai blyksinčio ekrano neigiamą poveikį miesto centre gyvenančių ir dirbančių žmonių savijautai.
Gal pastebėjote, kad prieš gerą mėnesį ekrano ryškumas sumažėjo. Be to, arenos atstovai pažadėjo, kad su reklamos užsakovais tarsis dėl trumpesnio švieslentės veikimo laiko tamsiuoju paros metu.
Štai čia ir yra geroji civilizuoto sugyvenimo mieste praktika – bendrojo ir privataus (šiuo atveju arenos ir reklamos užsakovų) intereso derinimas.
– Gal jau esate gavę pasiūlymų dėl vietos atiduotuvei? Kokiose vietose siūlomos patalpos?
– Kol kas konkrečių pasiūlymų nesame gavę. Pakalbinome keletą nekilnojamojo turto savininkų – juk miesto centre yra nepanaudotų buvusių gamyklų ir kitokių pramoninių pastatų plotų. Galbūt pavyks susitarti.
Suprantame, kad mums, Kauno centro bendruomenei, tai būtų didžiulė dovana. Todėl esame pasiruošę įsipareigoti patalpas ir aplinką prižiūrėti, galbūt savanorių pastangomis jas ir suremontuoti, jei reikėtų.
Jaučiame, kad yra tinkamas metas Kaune įgyvendinti šią idėją, todėl neabejojame – kažkokiu būdu reikiamos patalpos mums bus pasiūlytos.
