Pradėjo augti ir bedarbių gretos, o dar daugiau yra tokių, kuriems tiesiog paskelbtos prastovos. Antai didžiosios baldų gamyklos, kuriomis garsėja Lietuva, stabdo konvejerius: daugelis jų dirba „Ikea“ koncernui, o jam uždarius parduotuves beveik visose valstybėse paklausos iš esmės nebeliko.
Visiškai ištuštėjo automobilių turgavietės. Svečių nebėra ir apgyvendinimo įstaigose. Iš aviacijos sektoriaus – vien blogos žinios: neliko darbo užsakomaisiais maršrutais skraidinančioms Lietuvos įmonėms, užsakymų nebegauna lėktuvus remontuojančios ar pilotus apmokančios šalies bendrovės.
Apokalipsė? Gal dar ne, tačiau tikrai ekonominė katastrofa. Jos akivaizdoje jau juokingai skamba tiek nesenos Finansų ministerijos prognozės, kad, virusą pažabojus iki metų vidurio, šalies ekonomika 2020-aisiais susitrauks tik 1,3–2,8 procento, tiek „Swedbank“ įspėjimai apie 5 procentų susitraukimą. Pagal Lietuvos banko parengtą scenarijų, tai būtų optimistinis variantas.
Kur kas realesnis įspėjimas, kad bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet trauksis 11,4 proc., nedarbo lygis išaugs iki 12,5 proc., o algos sumažės 2,6 proc. O pandemijai užsitęsus centrinis bankas prognozuoja net 21 proc. BVP nuosmukį.
Viliamasi, kad euro zonos ekonomika šįmet turėtų kristi mažiausiai 4 procentais, tačiau tik jei pavyktų per artimiausius mėnesius išsiveržti iš karantino gniaužtų. O to gali ir nenutikti, todėl didžiausiam žemyne Vokietijos ūkiui blogiausiu atveju numatomas net 20 procentų BVP krytis. Tokiu atveju Lietuvos eksportuotojų lauktų itin niūrūs laikai.
Viso pasaulio valstybės metėsi spausdinti pinigus ir taip mėginti išgelbėti ekonomiką. Lietuva reagavo palyginti greitai, nusprendusi skolintis daugiau nei 5 mlrd. eurų ir parengusi pagalbos ūkiui planą. Mokesčių atidėjimas, nubraukti delspinigiai, papildoma injekcija daugiabučių renovacijai, darbo vietų išsaugojimas prisidedant valstybei – visa tai gerai, tačiau jau dabar akivaizdu, kad tokių veiksmų nepakaks.
Abejotinas ir sprendimas komerciniams bankams sumažinti kapitalo pakankamumo reikalavimus, kuris pagrįstas viltimi, kad bankininkai daugiau skolins verslui, o gal ir gyventojams. Greičiausiai to nenutiks, nes mūsų šalyje veikiančios stambiosios kredito įstaigos ir taip aptekusios pinigais, tuo metu smulkiojo ir vidutinio verslo, kuris yra viso ūkio stuburas, kreditavimo apimtis dar iki pandemijos ėmė mažėti.
Lietuvoje nuspręsta įmonių, kurios laikinai turi stabdyti veiklą, darbuotojams, jei jie nebus atleidžiami, valstybės sąskaita mokėti 90 procentų minimalios algos, kuri į rankas šiuo metu siekia daugiau nei 425 eurus. O štai net kaimyninė Latvija kartelę pakėlė kur kas aukščiau – ten labiausiai nukentėjusių įmonių darbuotojams valstybė mokės 75 proc. atlyginimo, bet jis sieks iki 700 eurų.
Dosniau atverti iždą galima skolinantis, nors ir taip dėl padidinto limito šįmet šalies skola turėtų išaugti nuo 37 iki 50 procentų bendrojo vidaus produkto. Tiesa, net ir tokiu atveju ji liktų viena mažiausių visoje ES.
Kita išeitis – pasinaudoti pačios Europos Sąjungos ekonomikos skatinimo būdais. Antai Europos centrinis bankas paskelbė dėl pandemijos pradėsiantis dar neregėtos apimties valstybių ir įmonių vertybinių popierių supirkimo programą, kuriai skirta net 750 mlrd. eurų.
Bet ES kol kas neapsisprendė, ar verta leisti bendras euroobligacijas. To itin norėtų Italija, Ispanija, Prancūzija ir kai kurios kitos šalys, tačiau priešinasi turtingesnės šiaurinės valstybės, pirmiausia Vokietija. Taip pat neaišku, ar bus įjungtas Europos stabilumo mechanizmas, galintis paskatinti ekonomiką sukaupta 400 mlrd. eurų ar dar didesne suma.
Pinigų spausdinimo mašiną sutarė paleisti ir JAV: sulaukus Senato ir Atstovų Rūmų palaiminimo į ekonomiką bus įlieta milžiniška suma – 2,2 trilijono dolerių (daugiau nei 2 trln. eurų). Piliečiams bus mokamos tiesioginės išmokos, kurios šeimai sieks ir iki 3 tūkst. dolerių (2,8 tūkst. eurų), ketinama teikti paramą smulkiajam verslui, taip pat skolinti pinigus stambiosioms korporacijoms.
Pasaulio ūkis susidūrė su dar neregėto masto problemomis. Tarptautinio valiutos fondo pagalbos jau paprašė daugiau nei 80 pasaulio valstybių, daugiausia skurdesnių. Pats fondas skaičiuoja, kad vien besivystančių rinkų finansiniai poreikiai šiuo metu siekia 2,5 trilijono dolerių (2,33 trln. eurų).
Tiesa, kai kurie ekspertai tikisi, kad praslinkus pandemijai ekonomika ims augti itin sparčiai, todėl ši krizė netaps 2008 metais prasidėjusio sunkmečio klonu. Mat tuomet atsigavimo ženklų pasirodė tik po keleto metų. Jei pildysis optimistiniai spėjimai, kairiųjų radikalų pastaruoju metu skelbiami šūkiai apie kapitalistinio pasaulio pabaigą atrodytų gerokai perdėti.
Vis dėlto vaizdas ateityje bus kitoks: neliks ne tik kai kurių įmonių ar mėgstamų barų, bet greičiausiai padidės ir valstybių ekonominė saviizoliacija, bus pristabdyta globalizacija. Žodžiu, didesnės arba mažesnės permainos tikrai neišvengiamos.
